Lietuvoje politikos mokslus baigusi E. Bogvilaitė pirmą kartą Suomijoje apsilankė studentų mainų programos metu. Šia šalimi ji taip susižavėjo, kad vos gavusi diplomą susikrovė lagaminus ir nusprendė čia apsistoti ilgam. Planavo po metų tęsti magistro studijas, tačiau neilgai trukus suprato, kad tikrasis jos pašaukimas – darbas su vaikais.
Prieš maždaug septynerius metus E. Bogvilaitė įgijo reikiamą kvalifikaciją ir pradėjo dirbti su moksleiviais, o pakeitusi gyvenamąją vietą įsidarbino vaikų darželio auklėtoja. Dabar ji užsiima ne tik tuo, bet ir rašo tinklaraštį, kuriame dalijasi savo įžvalgomis apie Suomijos švietimo sistemą.
Išskyrė du esminius švietimo sistemų skirtumus
„Pradėjusi dirbti pirmiausia pastebėjau labai pozityvų ir draugišką požiūrį. Pajutau didelį pasitikėjimą iš tėvų, darbdavio ir kolegų. Puikiai išauklėti ir mandagūs vaikai, kurių žingeidumas ir nuoširdumas bei paklusnumas pradžioje tikrai stebino. Žinodama, kad grupės vaikų ugdymas yra mano ir mano kolegų rankose, labai atsakingai žiūrėjau į savo darbą. Skaičiau daug pedagoginės literatūros ir stengiausi kuo geriau pažinti suomišką kultūrą ir žmones. Mane sužavėjo ugdymo metodų gausa ir laisvė juos taikyti praktikoje. Taip pat buvo mokoma, kaip nereikėtų auklėti vaikų. Pavyzdžiui, metodine atgyvena yra laikoma atskiri mergaitiški ir berniukiški žaidimo kampeliai; vaiko, kuris vartoja keiksmažodžius, negalima vesti plauti burnos ar netgi tuo grasinti“, – paprašyta atsiminti savo pirmąsias darbo su vaikais dienas, DELFI pasakojo E. Bogvilaitė.
Jos teigimu, vos pradėjus dirbti iš karto išryškėjo du esminiai skirtumai tarp suomiškos ir lietuviškos švietimo sistemų – pasitikėjimas bei metodinė ir kūrybinė laisvė.
„Suomijoje visi visais pasitiki tiek profesionalumo, tiek ir žmogiškumo srityse. Kalbant konkrečiai apie švietimą, tai mokytojais ir ugdytojais pasitiki tėvai, vadovas bei valstybė. Ugdytojai ir mokytojai jaučia labai didelę atsakomybę už savo darbą, vertina ir tobulina savo profesionalumą. Jiems palikta metodinė laisvė, mokyklų audito nėra. Kūrybiškumas labai skatinamas, nes taip gimsta tolimesnės idėjos tobulesnio švietimo kūrimui ir vaikų gerovei“, – sakė ji.
Mokytojai dirba iš pašaukimo
Tuo metu Lietuvoje ji tikino matanti dvi skirtingas pedagogų rūšis: tuos, kurie dirba iš pašaukimo ir meilės savo darbui bei tuos, kurie tenkina savo vidines ambicijas ir nesistengia nei mokytis patys, nei mokyti kitų.
„Kol pastaroji rūšis bus girdima ir matoma, tol kentės tiek augančios, tiek ir užaugusios kartos. Visada sakau, kad mokytoju, kunigu ir gydytoju yra gimstama ir dirbama iš pašaukimo bei atsidavimo kitų labui. O jeigu pasirinkta profesija neteikia malonumo, tai dėl to reikėtų kaltinti tik savo asmeninį apsisprendimą“, – įsitikinusi E. Bogvilaitė.
Itin žalingas, jos manymu, Lietuvoje tarp senosios kartos mokytojų paplitęs mąstymas, kad vaikus galima išmokyti tik drausme ir baime. Tačiau E. Bogvilaitė yra tikra – tokie garbėtroškos mokytojai nenori ir nemoka mokyti.
„Vaikas bijo klausti, bijo būti neteisus, bijo stengtis, ir neturi jokios motyvacijos. Garbėtroškų mokytojų klasėse būna tyla. Mokytojai išsako savo monologą, užduoda namų darbų ir lengvai pasišalina. Kitą dieną išpeikia užduočių nesupratusius vaikus ir toliau dirba tuo pačiu modeliu“, – pastebi ji.
Taiko inovatyvius ugdymo metodus
Savo ruožtu Suomijoje mokytojai taiko labai inovatyvius ugdymo metodus. Pavyzdžiui, su augančia agresija tarp vaikų ir paauglių, kurios pasekmė yra ne tik žiaurūs patyčių atvejai, bet ir susišaudymai mokyklose, Suomijoje imta kovoti dar ikimokykliniame amžiuje.
„Keletas darželių įvairiuose Suomijos miestuose ėmėsi įgyvendinti „Papilio“ programą, kuri jau daug metų praktikuojama Vokietijoje. Šios programos tikslas – mokyti vaikus bendrauti tarpusavyje ir išreikšti emocijas bei taip didinti agresijos ir įvairių priklausomybių prevenciją. Mokslininkai vieningai pritaria, kad programą būtina pradėti taikyti jau ikimokykliniame amžiuje.
Programoje akcentuojama, kad kontaktas su vaiku turi vykti jo akių lygmenyje, ir kūnas atsuktas į vaiko pusę. Kartą per savaitę organizuojama diena be žaislų. Vaikai dalyvauja jos planavime, galvoja žaidimus ir patys renkasi priemones. Tokiu būdu mokomasi ieškoti problemų sprendimo būdų bei skatinami verbaliniai įgūdžiai. Reikšti jausmus mokoma susigalvotų personažų pagalba ir mažose vaikų grupėse. Vaikų psichiatrų nuomone, didėjantis empatijos lygis augančiose kartose gali būti daugelio visuomenės problemų sprendimo būdas“, – mano E. Bogvilaitė.
Sauso faktų „kalimo“ nepropaguoja: vadovaujasi praktinio mokymo modeliu
Pavydą kelia ir tai, suomiai jau seniai suprato, kad sausų faktų „kalimas“ išmokimo procese nėra efektyvus. E. Bogvilaitė pasakojo, kad šioje šalyje jau seniai taikomas patirtinio mokymo modelis – suprantama, kad informacija yra geriau įsimenama ir ilgiau išlieka atmintyje, jeigu jos apdorojimui skiriame daugiau laiko.
„Svarbiausi patirtinio mokymo elementai yra: klausti, stebėtis, paaiškinti, ieškoti naujos informacijos, diskutuoti bei vertinti informaciją su aplinkiniais. Svarbiausias uždavinys yra išmokyti vaiką į situacijas ir problemas žvelgti tyrėjo akimis bei laikytis pagrindinių tyrinėjimo ir pažinimo taisyklių, t.y elementų. Svarbu ir tai, kad patirtimi grįsto mokymosi negalima apriboti griežtais rėmais ir taisyklėmis. Viskas turi vykti tarsi savaime su dideliu pažinimo džiaugsmu, be jokių nusivylimų ir neigiamų emocijų.
Patirtinis išmokimas prasideda nuo susidomėjimo faktu, nuostabos, klausimų iškėlimo. Vaikas skatinamas aktyviai galvoti bei daryti įvairiausias išvadas. Situacijoje dominuoja gilus supratimas ir motyvacija tęsti darbą. Taip išmokstama pasitikėti savimi, nebijoma išsakyti nuomonės, išklausomas ir kitas šalia esantis. Tačiau patirtinis mokymasis nėra individualus procesas. Vaikus reikia paskatinti ir nukreipti dirbti drauge su kitais. Ir tai yra vienas pagrindinių Suomijos mokytojų/ugdytojų uždavinių“, – pasakojo ji.
Be to, ir lavinamosioms priemonėms čia netaupoma, o klasė be interaktyviosios lentos – tikra retenybė. Didžiąja dalimi mokyklinių priemonių pasirūpina mokykla.
Su problemomis tvarkosi kūrybiškai
E. Bogvilaitės teigimu, nuo problemų Suomijoje taip pat stengiamasi ne bėgti, o jas spręsti. Tarkime, ši šalis viena pirmųjų prabilo apie psichologo svarbą ikimokykliniame amžiuje, nes vis daugiau asmenybės ir socialinio bendravimo problemų ima ryškėti būtent šiame amžiuje.
Įdomu ir tai, kad, nepaisant blogų orų, vaikai skatinami laisvą laiką leisti lauke. Pradinėse mokyklose pertraukų metu visi vaikai skuba į kiemą, kur galima paspardyti kamuolį, pasisupti sūpynėse ar tiesiog stebėti sraiges. Spėjama, dėl šio įpročio suaugę suomiai taip pat aktyviai sportuoja. Sportas tampa privaloma rutina, kuri teikia malonumą ir stiprina sveikatą.
Negana to, visi mokiniai gauna nemokamus pietus. Mitybos įpročiais rūpinamasi, atsižvelgiama į kiekvieno specialius poreikius, netgi vegetarinę alternatyvą.
Be to, kadangi mokiniai ir mokytojai mokykloje praleidžia didžiąją dienos dalį, yra labai svarbu užtikrinti ugdymo bei darbo kokybę. Suomijos mokyklų patalpos pritaikytos įvairiausiems užsiėmimams, sienose, lubose ir balduose įmontuotos triukšmą sulaikančios detalės.
Net hyperaktyvumo problema mokykloje išspręsta kūrybiškai. Vaikams, pasižymintiems ypatingu judrumu, yra duodama pripučiama guminė pagalvėlė. Ji padeda ramiau išsėdėti ir netrukdyti kitiems, nes sėdint ant tokios pagalvėlės atliekami maži judesiai, kurie eikvoja judraus vaiko energiją.
Neskatina konkuruoti, neskuba rašyti pažymių
„Kalbėdami apie savo šalies švietimo sistemą suomiai pirmiausia pabrėžia, kad svarbiausia yra lygybė, o ne aukšti vertinimo balai. Sukurta tokia švietimo sistema, kurioje į kiekvieno mokinio poreikius yra atsižvelgiama. Konkurencijos nei tarp vaikų, nei tarp pačių mokytojų nėra. Mokyklose testai ir įvertinimai parodo, kaip vaikas supranta dalyką ir kur reikėtų padirbėti, kad mokinys informaciją įsisavintų maksimaliai.
Konkurencijos dėl aukštesnio įvertinimo nėra, nes tai tiesiog neturi jokios prasmės. Ir iš viso – pradinėje mokykloje (iki 6 klasės) pažymių neskubama rašyti. Kiekviena mokykla gali pati nuspręsti, kelintoje klasėje pradės mokinių vertinimą. Konkursų ir olimpiadų taip pat nėra. Lietuvoje olimpiadų pagrindu konkurencija vyksta ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokytojų, kai motyvaciją skatina aukštesni rangai ir finansinė nauda“, – pasakojo E. Bogvilaitė.
Tiesa, Suomijoje baigiamieji vidurinės mokyklos egzaminai yra. Tačiau aukštosios mokyklos taip pat turi stojamuosius egzaminus, ir studentai parenkami būtent pagal stojamųjų egzaminų rezultatus.
„Už labai aukštus vidurinės mokyklos egzaminų rezultatus stojant galima gauti papildomų taškų. Tačiau esmė ta, kad visiems sudaromos lygios teisės rinktis profesiją ne pagal vidurinės mokyklos įvertinimą, o pagal pasiruošimą konkrečiam stojamajam egzaminui“, – esminį skirtumą įvardijo ji.
Bando atrinkti motyvuotus ir atkaklius studentus
Būtent dėl to, pastebi E. Bogvilaitė, mokytojai ieško ir taiko skirtingus metodus pagal kiekvieno poreikius, o ne bando visus vienodai ruošti egzaminams.
„Suomiško švietimo tikslas nėra bendrų standartų taikymas visiems vienodai ir čia net nebandoma kiekvieno vaiko pritraukti iki tų pačių standartų. Svarbiausia yra vaiko unikalumas. Kiekvienas yra gabus, tik tą gabumą reikia pažadinti. To ir siekiama mokyklose.
Čia gausus profesijų pasirinkimas ir labai gera aukštojo, aukštesniojo, profesinio išsilavinimo kokybė. Abiturientai ne visada yra apsisprendę, ką norėtų studijuoti, todėl Suomijoje populiaru studijas rinktis vėliau. Metams ar ilgiau jaunuoliai kur nors įsidarbina, apsigyvena atskirai nuo tėvų ir savarankiškai planuoja ateitį bei ruošiasi studijoms. Į norimą specialybę įstojama tikrai ne iš pirmo karto. Daugelis stojamuosius egzaminus laiko tris ar daugiau kartų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad stojamieji egzaminai nėra išmoktų faktų apklausa. Čia norima atrinkti gebančius mąstyti analitiškai ir logiškai. Motyvacija ir atkaklumas garantuoja pasisekimą“, – sakė ji.
Nori atskleisti paslaptį, tačiau ji neaiški ir patiems suomiams
Periodiškai pasigirsta kalbų, kad Suomijos švietimo sistema daugeliui pasaulio šalių yra siekiamybė.
Su tuo sutinka ir E. Bogvilaitė. Jos teigimu, šiandien Suomija turi puikų produktą: be galo pažangią švietimo sistemą, kuria gali drąsiai didžiuotis. Tiesa, ji pastebėjo, kad nors į Suomiją ir veržiasi švietimo reformų ištroškę pedagogai ir politikai iš viso pasaulio, ieškodami paslaptingojo šios sistemos kodo, to kodo nežino ir patys suomiai, nes sistema išsivystė tarsi pati savaime tiesiog ieškant sprendimo būdų nuolat kintančioje visuomenėje.
„Vystydami savo švietimo sistemą suomiai paraleliai sprendė ir tokias problemas kaip imigracija ir karo pabėgėliai, lyčių lygybė, rasizmas, seksualinė orientacija, ekonominiai suklestėjimai ir nuosmukiai. Į viską buvo ir tebėra atsižvelgiama švietime ir ugdyme. Tolerancija ir lygybė yra esminiai dalykai“, – mano ji.
Jau kitąmet – naujovės
Nepaisant to, kad iki šiol ugdyti vaikus sekasi puikiai, suomiai nestovi vietoje. Jau kitąmet čia įsigalios nauja švietimo programa.
Pristatydama ją E. Bogvilaitė pastebėjo, kad žiniasklaida ne visuomet naujoves interpretuoja taip, kaip reikia. Pavyzdžiui, pasirodė sensacingi straipsniai, neva suomiai nebesimokys rašyti ranka, o įprastus mokymo dalykus keis į temas orientuotas mokymasis. Jos teigimu, patys suomiai nustebo išgirdę tokius dalykus.
„Iš tiesų kardinalių ir drastiškų reformų ten nėra, viskas labai suomiška: reaguojama į visuomenės pokyčius, imigrantų ir suaugusiųjų švietimą, technologijas. Esminis tikslas: dar geriau derinti augimą ir išmokimą ugdymo įstaigose bei tobulinti mokymosi aplinką. Tai – darbinis įrankis konkrečiai Suomijos mokytojams. Nors programa valstybinio lygmens, tačiau mokytojai turi laisvę patys spręsti, ką ir kaip taikys praktikoje“, – pabrėžė ji.
Žvelgdama į Suomijos patirtį E. Bogvilaitė sako matanti, kad norint pokyčių švietime Lietuvai reikėtų pirmiausia atlikti labai daug namų darbų pačioje visuomenėje.
„Vertėtų pradėti keisti požiūrį į pedagogus, vaikus, auklėjimo ir ugdymo metodus. Visuomenė dinamiškai kinta ir joje nuolatos atsiranda naujų faktorių bei problemų. Pastebiu, kad lietuviams labai trūksta tolerancijos ir empatijos. Lietuvių nuomonė daugeliu klausimų yra gan konservatyvi ir išsakoma radikaliai, o tai nesuteikia motyvuoto ir argumentuoto pagrindo pokyčiams. Daugelis gali sakyti, kad toks mūsų nacionalinis charakteris ir tuo turime didžiuotis. Bet ar verta konservatyviai didžiuotis vien charakteriu, jeigu likusi visuomeninė sistema nekelia pasididžiavimo?“, – retoriškai klausė ji.
