Deja, net ir į puikius savo amatų meistrus dažnai žiūrima iš aukšto, pakankamai neįvertinant žmonių profesionalumo ir virtuoziškumo jeigu jie nepriklauso intelektualų luomui. Tačiau jauna lietuvių sutuoktinių pora, abu kadaise baigę profesinio rengimo mokyklas dabar pasimėgaudami skina savo darbo vaisius Italijoje. Jaunos virtuvės šefės karjeros ir net meilės istorija yra puikus pavyzdys, kaip svarbu klausyti savo vidinio balso ir nepaisyti aplinkos spaudimo.

- Karine, kaip sumąstėte tapti „virėja“ ir dar Italijoje?

- Nuo pat mažų dienų domėjausi virtuvės paslaptimis. Jei paklaustumėt mamos, tai pasakytų, kad gimiau su kočėlu ir puodu rankose... Ne veltui likimas taip ir susiklostė, kad pasukau kulinarijos link, o juk ir mano tėvelis virėjas. Taigi, net neabejodama pasirinkau studijas pagal pašaukimą. Pradėjau nuo žemiausio laiptelio. Pirmoji mano stotelė buvo Utenos regioninio profesinio mokymo centras. Būtent ten besimokydama ir sužinojau apie stažuotes į užsienį. Mane žavėjo Prancūzija ir Italija. Kaip tik pildydama dalyvio anketą ir pažymėjau kur norėčiau nuvykti.

Valio! Patekau į laimingųjų sąrašą, tad beliko susikrauti lagaminą ir nepamiršti žodynėlio. Tai buvo mano pirmoji kelionė į Italiją. Man patinka pažinti kitas šalis, žmones, jų kultūrą, be abejonės ir maisto kultūrą, bet apie gyvenimą užsienyje niekada net nesusimąsčiau! O še tau ir apsivertė gyvenimas aukštyn kojomis vos tik spėjus pakelti sparnus. Atvykusi į stažuotės vietą sužinojau, kad virtuvės šefas, su kuriuo dirbsime tris savaites, yra lietuvis Mindaugas Lucka.

Dar dabar pamenu kaip šiandien... tamsus vyriškis, rudų akių, kalba lietuviškai, bet lyg ir kažkoks akcentas. Žiūriu aš į jį pasimetusi, o galvoje penki milijonai minčių su daugybe klaustukų. Šiandien šis rudakis virtuvės šefas - mano vyras, mūsų sūnaus tėtis. Uošvienė klausia, kada tos amūro strėlės buvo šautos... turbūt tada, kai ir tie penki milijonai klaustukų šovė.

- O kaip jūsų meilės istorija klostėsi po to?

- Taigi, viskas vyko labai greitai, kažkam su didele nuostaba, bet mudu jau žinome, kad meilė ateina „čia ir dabar“. Visgi tos trys stažuotės savaitės baigėsi, o man teko grįžti į Lietuvą. Tik taip jau yra, kad mano vyras kaip tada, taip ir šiandieną, buvo ir yra siurprizų meistras, tad prabėgus dar dviems savaitėms mes susitikome Paryžiuje, o iš ten grįžau su žiedeliu ant rankos.

Nuo to laiko aš dažniau būdavau ore nei ant žemės, nes skraidžiau pirmyn ir atgal pas savo mylimąjį. Dar po kelių mėnesių, žiemos švenčių laikotarpiu, mes pradėjome planuoti vestuves, o pavasarį paskelbėme artimiesiems šią žinią oficialiai. Lygiai praėjus metams po mūsų pažinties, mes šokome mūsų vestuvėse, o minint vestuvių metines aš jau laukiausi, šiandien sūpuoju keturių mėnesių mažylį.

- Grįžkime į jūsų studijų laikus. Ar buvo spaudimo iš jūsų aplinkos vietoje profesinės mokyklos pasirinkti universitetą? Juk Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad studijuoti profesinėje tarsi „ne lygis“. Kaip pati jautėtės? Ar jūsų apsisprendimas buvo tikras?

- Patikėkite manimi, tai tikrai nebuvo lengviausiai priimtas sprendimas mano gyvenime! Tėvai sulaukė ne vieno skambučio telefonu, žmonės jų teiravosi, ar tai tiesa, ir, be abejonės, bandė atkalbėti. Vis tik buvo ir tų, kurie palaikė. Svarstymų buvo daug, taip pat baimės, kuriai išdrįsau pažvelgt į akis ir dabar suprantu, kad tai buvo lemtingas mano gyvenimo apsisprendimas.

- Kaip vertini studijų kokybę profesinėje mokykloje? Kokia ten tvyro atmosfera?

- Esu apsilankiusi ne vienoje profesinėje mokykloje tiek Lietuvoje, tiek Italijoje ir galiu pasakyti, kad daugelis mokyklų turi neblogą mokymo bazę, yra atnaujinamos virtuvės, mokiniai gali naudotis nauja įranga. Norėtųsi pakeisti nusistovėjusius stereotipus, kad profesinę renkasi tik negalintys siekti aukštesnio mokslo mokiniai ir sulaukti daugiau motyvuoto jaunimo. Apskritai, jaunimas dažnai yra neapsisprendęs ir dvejoja pasirenkant studijas, tad galbūt tiems abejojantiems būtų pravartu susipažinti su profesinių mokyklų siūlomomis programomis. Juk tolesni keliai į kolegijas ar universitetus dėl to neužsidaro.

- Kokie buvo stažuotės į Italiją atrankos kriterijai?

- Mokymosi rezultatai, aktyvi veikla mokyklos renginiuose, užsienio kalbų mokėjimas, motyvacija.

- Ar dabar jau esi kvalifikuota šefė? Ką labiausiai mėgsti gaminti?

Turiu virėjos diplomą, tačiau save net šefe pavadinti nedrąsu. Čia, Italijoje, moterys gamina namų virtuvėje, o profesionalai – vyrai. Tad ir į mane tokią jauną ir moterį žiūri nerimtai. Bet aš tikrai nepasiduodu ir parodau ką sugebu. Visai neseniai buvau maloniai nustebinta, kai vyrui paskambinusi buvusi viešbučio viešnia iš Čekijos paklausė ar sutikčiau vėl jai paruošti pietus kitos viešnagės metu.

Būdama Italijoje įgijau nemažai patirties dirbdama šalia vyro. Tai keturių žvaigždučių viešbutis „Pietre Nere“, įsikūręs Rodi Garganico miestelio pakraštyje, vos keli šimtai metru nuo jūros kranto. Šiandien mano vyras virtuvei nebevadovauja. Jo veikla persikėlė į sveikatos ir socialinių paslaugų pusę. Tačiau savo virėjo karjerą jis tęsia dalyvaudamas virėjų federacijos ir kt. renginiuose, konferencijose ar gamindamas privačiuose vakarėliuose. Prisidedu prie jo dalyvavimo taip pat. Vis tik, virtuvės karalius yra jis, o aš... galbūt jo mūza?

- O kaip Italijoje atsidūrė Tavo vyras?

- Nemokėdamas nei vieno itališko žodžio, su draugų kompanija leidosi į avantiūrą kelionei automobiliu. Jaunam vyriokui buvo smalsu, kodėl retas tautietis emigruoja į Italiją? Atrodo šią mįslę įminė dar kelionės pradžioje, tačiau planai praleisti vasarą saulėtoje Italijoje užsitęsė ir pirmą sykį namo grįžo po trejų metų. Jo gyvenimo istorija tikrai įdomi ir intriguojanti... skynė pomidorus, vėliau dirbo duonos kepykloje, net ir statybose teko padirbėti ,ir plauti indus.

Jis darbo niekada nebijojo ir pradžia buvo tikrai sunki. Atkaklumas, noras ir ryžtas buvo ir yra pagrindinės jo charakterio savybės, kurių dėka jis susikūrė gražią šiandieną. Tiesa, šiuo metu yra didelis permainų metas, kai viešbutyje nebepriimame turistų ir įgyvendiname jau seniai sugalvotą planą. Dabar tai senolių rezidencija, į kurią gali atvykti seneliai iš visos Italijos. Šiuo metu jų turime apie keturiasdešimt.

Natūralu, kad darbo krūvis virtuvėje sumažėjo, juk atitinkamai yra gaminami daug paprastesni patiekalai, tad Mindaugas yra gerokai nutolęs nuo virtuvės. Dabar jam tenka vis daugiau dirbti administracijoje. Ar jam tai patinka? Vargu, manau jis tikrai geriau jaučiasi virėjo kelnėsi, bet senelių viešbučio virtuvė taip pat ne jam. Jis tas žmogus, kuriam reikia laisvės kūryboje, jam tai sekasi.

Kartais užsimena jog norėtųsi ištrūkti iš tos rutinos, keliauti, mokytis, pažinti kitas virtuves, bet mano vyro ir viešbučio savininko santykiai yra glaudūs kaip tėvo ir sūnaus, tad turbūt dabar jau niekas jų neįsivaizduoja atskirai... jie komanda. Tad taip ir gyvenam – glaudžiai.

- Kuris iš judviejų namuose gamina maistą? Ar esate išrankūs?

- Kartu! Ypač dabar, kai yra mažasis laiko tvarkytojas. Būna, kad aš pradedu gaminti, o vyras užbaigia arba tiesiog gaminame pakaitomis. Taip pat dažnai pietaujame vyro darbovieteje, o vakarieniaujame namuose. Dabar vasarą, norisi ištrūkti iš namų erdvės, tad neretai išbandome aplinkinius restoranus. Gyvename turistiniame Rodi Garganico miestelyje prie jūros, tad daugelis jų atsidaro tik vasarą... Kai tik galime naudojamės proga. Mums smalsu išbandyti įvairius neatrastus, naujus skonius, tačiau labiausiai mėgstame Apulijos(Italijos regionas, it. Puglia) virtuvę.

Dažniausiai renkamės žuvies patiekalus, juk gyvename vos keli šimtai metrų nuo jūros kranto. Mėgstame sezonišką virtuvę. Svarbiausia, kad maistas būtų paruoštas iš pačių šviežiausių produktų. Neruošiame nieko įmantraus, o kasdieniai patiekalai susideda iš trijų – penkių produktų. Norisi, kad kiekvienas ingredientas būtų išreikštas, o ne užslėptas. Žinoma, kartais ir cepelinų ar bulvinių blynų užsimaišau. Tik kažkodėl spagečiai skanesni Italijoje, o šaltibarščiai – Lietuvoje.

- Dažnai italai apsilankę Lietuvoje stebisi, kad mūsuose nėra įpročio vakarieniauti prie stalo su šeima. O kaip darote jūs? Jau perėmėte iš Italijos kokių nors tradicijų, įpročių?

- Man tai viena gražiausių italų šeimų tradicijų. Pamenu, visai neseniai turėjome susitikti su draugu, buvo pietų metas, jam paskambino mama ir todėl jis atsiprašė mūsų, į susitikimą neatvyko, nes spagečiai jau buvo sumesti į puodą... Tą tradiciją perėmėme ir mes, retai kada nesusėdam kartu prie bendro stalo.

- Ar italai priėmė jus į savo ratą? O gal Rodi Garganico yra ir mini lietuvių bendruomenė?

- Mano vyras čia gyvena jau dvylika metų, aš – trečius. Turime susikūrę savo draugų ratą, kai kurie jų mums labai artimi. Ir vis tik džiaugiamės, kad čia nėra sausakimšos lietuvių bendruomenės, kaip Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje... Tiesa, turime kelis lietuvius, su kuriais bendraujame, tačiau susitinkame gana retai. Arčiausiai gyvenanti draugė yra už beveik šimto kilometrų, nors Italijoje tokie atstumai tikrai nedideli, manau galėtume visi pasimatyti dažniau.

Rodi Garganico net turistų lietuvių nesutiksi, esame matę iš viso gal tris kartus, daugiausia lietuvaičių čia svečiavosi aplankydami mus. Dirbame su Erasmus projektais, tad dabar gausiai važiuoja mokinių iš visos Lietuvos. Artimiausi oro uostai Pescaroje arba Bari mieste, jie nutolę maždaug dviejų šimtų kilometrų spinduliu, tačiau susisiekimas su Lietuva įmanomas tik renkantis skrydį su persėdimu, tad dažniausiai keliaujame per Romą.

- Italai, kiek žinau, konservatyvūs. Jų maistas jiems skaniausias, jų kalba skambiausia ir panašiai. Ar tiesa, kad italai daugiausiai valgo tradicinius itališkus patiekalus ir jiems sunku įsiūlyti kitos šalies virtuvės skanėstų?

- Iš tiesų, italai labai konservatyvus. Gal jaunimas kiek lengviau priima naujoves. Vienas italas yra sakęs „aš tuos šaltibarščius Lietuvoje paragausiu ir neabejoju, kad jie bus skanūs, bet čia Italijoje, nekiškite man tos rožinės sriubos“. Ir vis tik yra tų kurie paragavo ne tik šaltibarščių ir pamėgo ne vieną lietuvišką patiekalą. Su vyru esame ne kartą organizavę lietuviškas vakarienes italams, kurios, sakyčiau, buvo sėkmingos. Tik, aišku, cepelinų su grietine ir spirgučiais jiems nepatiekėme, rinkomės tokius patiekalus ir juos ruošėme taip, kad būtų priimtina ir mūsų svečiams.

- Karine, jūsų gyvenimas gali būti pavadintas „sėkmės istorija“. Ką patartumėte kitoms merginoms, ketinančioms studijuoti kulinariją profesinėje mokykloje Lietuvoje? Kaip manote, kaip jūsų gyvenimas būtų pasisukęs, jei, tarkime, į stažuotę Italijoje būtumėte išvykusi tačiau be meilės romano su laiminga pabaiga? Kur būtumėte dabar?

- Ne tik merginoms, bet ir vaikinams ketinantiems studijuoti profesinėje mokykloje patariu, pirmiausia, gerai pasidomėti mokymo įstaiga.

Geriausia, jei ten pavyktų nuvykti ir apžiūrėti klases, laboratorijas, susipažinti su dėstytojais; tai galima padaryti atvirų durų metu. Nereikėtų rinktis mokyklos tik todėl, kad ji yra arčiau namų. Nors neabejoju, kad sėkmė priklausys tikrai ne nuo vietos, kurioje teks mokytis, mokytojų ar įrangos laboratorijoje, viskas tik pačių mokinių rankose, svarbiausia – jų motyvacija. Mokantis profesinėje, o ypač gyvenant bendrabutyje, tyko daugybė pagundų, tad svarbu turėti tvirtą nuomonę ir nepaklysti.

Kartais pagalvoju, kaip kitaip galėjo susiklostyti gyvenimas... Manau tęsčiau studijas, be abejo susijusias su gastronomija, bent jau tokie buvo mano planai stojant į profesinę.

- Kaip manote, ar Lietuvoje yra gerų vietų pasimėgauti itališka virtuve? Kur?

- Grįžę į Lietuvą dažniausiai nesidairome į picas ar spagečius. Vis tik prieš porą metų buvome apsilankę „Osteria da Luca“ ir mūsų tikrai nenuvylė, nors nežinau kaip jiems sekasi šiandien. Turbūt ir daugiau itališkų vietelių Lietuvoje tikrai atrastume. Nors dar neteko apsilankyti, bet labai norėčiau papietauti vasaros restorane„Tarp kitko Nida“. Neabejoju, kad ten tikrai kvepia Italija.

- Kas bus toliau? Ar yra planų grįžti į Lietuvą?

- Be abejo! Tik kol kas dar lagaminų nesikrauname… Norėčiau, kad sūnus mokyklą lankyti pradėtų Lietuvoje. Mindaugas jau kurį laiką bendradarbiauja su Lietuvos profesinėmis mokyklomis, šiais metais jau ir kolegijomis, priima mokytis tiek mokinius, tiek mokytojus.

Stengiuosi kaip galėdama prisidėti ir aš, man ypatingai patinka dirbti virtuvėje su jaunimu, tad kartais tenka pavaduoti ir vyrą. Jis taip pat yra ir Italijos virėjų federacijos narys, tad dalyvauja daugelyje renginių, dažnai ir pačiam tenka prisidėti prie įvairių švenčių organizavimo. Turime užmojų atsidaryti savo pačių restoraną, gal Italijoje, o gal Lietuvoje, bet dar prieš tai abu kartu norėtume pasileisti į kulinarines keliones ir taip pagilinti savo sukauptas žinias.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (16)