Buvau labai vieniša. Nedrįsau niekam išlieti savo skausmo, kai tėvas mušdavo, kai klasiokai tyčiodavosi ir mušdavo, stumdydavo tualete, kad įvirsčiau į išmatas, apskrepliuodavo, užversdavo ant galvos mano sijoną. Širdyje plytėjo bekraštė dykuma, aš sieloje iš lėto miriau...
Sulaukus paauglystės, tėvas pradėjo mane vadinti šiukšle ir mušti už tai, kad, jo įsitikinimu, nevaldau savo lytinio instinkto ir atsiduodu visiems iš eilės. O buvau nekalta. Mama tikėjo tėvu.
Kartą mama mane prakeikė, o tėvas išvarė iš namų. Už ką - nežinau.
Neišmatuojamas sielvartas manyje kasdien didėjo...
Nutiko taip, kad sulaukusi 19 metų susidraugavau su vyresniu vaikinu. Man buvo gera su juo. Vieną dieną jis pakvietė mane važiuoti pailsėti su juo į Palangą. Ir išvežė mane į užsienį. Pardavė į prostituciją.
Pabėgti nepavyko. Buvau išnaudojama ilgai ir visaip. Man buvo šlykštu, man skaudėjo, tačiau turėjau šypsotis, būti graži ir apsimesti, kad aistringai geidžiu kiekvieno už mane suteneriui sumokėjusio vyro.
Praėjo daug metų, bet jaučiuosi bevertė ir kaip žmogus, ir kaip moteris. Neturinti teisių, neturinti jokių norų. Besiilginti nors lašo meilės.
Vaistų nuo depresijos gerti nebegaliu - kažkas atsitiko, kad organizmas nepriima jų. Todėl jau 5 metus be vaistų skęstu depresijoje, vos ne vos užsidirbdama duonai ir pragyvenimui.
Psichikos sveikatos centre man atsisako suteikti pagalbą, nes netiki, kad negaliu gerti vaistų. Sumokėti privačiam psichologui neturiu iš ko.
Savižudybė - vienintelė išeitis, kurią matau.
Patarkite, prašau, kaip likti gyventi.
J.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
JAUČIUOSI BEVERTĖ IR KAIP ŽMOGUS, IR KAIP MOTERIS
Jau daug metu psichoterapeutai girdi iš savo klientų tą pačią istoriją: „jaučiuosi niekas, nevertinama ir manęs niekas nemyli“.
Menkavertiškumo jausmas - dažniausia žmonių problema. Ši savijauta dar yra palaikoma patyčių, skriaudų, neteisybės vaikystėje ir jaunystėje. Palaikoma - bet nėra šios savijautos vienintelė priežastis. Taip, kaip bebūtų keista, jūsų tėvų meilės neturėjimas ir pasiilgimas „nors lašo meilės“ yra svarbiau, nei skriaudos. Nes poreikis mylėti ir būti mylimai- jūsų traumuotos sielos dalies išraiška, kuriai norisi meilės, bet kuri negali rasti tam tinkamų žmonių.
O kodėl jūs nepastebite momentų, kai tėvai buvo geri? Kodėl neatsirado geresnių draugių? Kodėl susipažinote būtent su tokiu, o ne su kitokiu vaikinu? Todėl, kad leidote sau vadovautis traumuota dalimi.
Ši traumuota dalis neauga, todėl jai vis dar atrodo, kad yra maža, o aplinkui siautėja girtas tėvas, mokyklos chuliganai ir suteneriai. Ir kad kitokių žmonių išvis nėra. Šiai daliai taip atrodo, nes ji neauga.
Jau seniai galėtų ši sielos dalis patikėti, kad tie laikai praėjo. Ir kad tai buvo tik jūsų tuometinių santykių išraiška, depresyvus gyvenimo būdas, aukos vaidmuo. Taip, kiekviena jūsų paminėta reali skriauda - tai tik išraiška vaidmens, kurį jūs atlikote savo šeimoje, mokykloje ir užsienyje. Vadinasi šis vaidmuo būtent „auka“, ir šį vaidmenį užimantis žmogus nuoširdžiai tiki, kad jį „pastūmėjo“ tokiu būti. Ir kad jei jį suptų kitokie tėvai, kitokie vaikai mokykloje, kitoks pirmas sutiktas vaikinas - nebūtų ir dėl ko jaustis auka.
Tai tik dalis tiesos, nes tiesioginis stūmimas būna tik ankstyvoje vaikystėje, vaidmenį mes pasirenkame patys, ir jei aš neklystu, auka jautėsi ir jūsų mama. O jūs pasiėmėte į save dalį jos savijautos.
Žinoma, visi šie žmonės - ir jūsų tėvas su jo kliedesiais, ir juo patikėjusi mama, ir skriaudikai mokykloje, ir suteneris - visi jie jūsų atžvilgiu buvo skriaudėjai, persekiotojai ir agresoriai. Tačiau būdavo jie ir kitokie, o šiaip tai irgi buvo jų vaidmenys, ir jie negalėtų tokiais su jumis būti, jei jūs neatliktumėte su jais aukos vaidmens.
Tai panašu į porinį šokį. Vaidmenys čia ne kaip teatre, dėl jų nesitariama, ir iš jų nėra taip lengva išeiti. O atlikti tokį ar kitokį vaidmenį mes pradedame labai anksti - darželiniame amžiuje. Ir jis tampa mūsų gyvenimo stiliumi.
Jūsų vaidmuo buvo depresyvus. Tai reiškia, kad labai anksti, gal dar kai tik išmokote vaikščioti ir kalbėti, jūs įsitikinote: „aš esu silpna ir bloga, o mane supa stiprūs ir geresni už mane žmonės“.
Kartais savijauta būdavo dar baisesnė: „ir aš bloga, ir pasaulis aplinkui mane niekam tikęs, ir nėra jokios vilties“. Tačiau argi neteisinga būtų pasakyti, kad jūsų pasaulis iš tiesų toks buvo?
Įsivaizduokite, kad turite seserį, kuri augo toje pačioje šeimoje, vaikščiojo į tą pačią mokyklą. Tėčio ir mamos alkoholizmas ir kliedesiai lygiai taip pat paliestų ir jos akis bei klausą. Tačiau užuot jaustųsi bloga ir beviltiška auka, ji staiga pagalvotų: „su manim viskas tvarkoj, tai mano tėvai yra nenormalūs“.
Ir įsivaizduokite, kad ji pabėgtų iš namų, apsigyventų pas giminaitę ar „SOS vaikų“ kaimelyje. Ten, kur ją gerbtų ir ja domėtųsi. Kaip manote, ar ji jaustųsi auka? Ar leistų save stumdyti į išmatas, ar taptų prostitute?
Ne? O kodėl? Todėl, kad ryžtųsi susirasti geresnius žmones ir pamatytų, kad yra žmogus tarp žmonių. Jos traumuota vaikiška sielos dalis paverktų, pajustų pyktį buvusiems skriaudėjams, atsipalaiduotų. Ir imtų augti. Įsitikinusi, kad „su manim viskas gerai, mane supa normalūs žmonės“. Ar jai reikėtų meilės? Reikėtų, tačiau netrukus atsirastų ir pora: aš myliu, ir mane myli.
Jūsų kelias buvo kitoks. Jūs nepabėgote pas gerus žmones, bet likote ten, kur buvote. Jūs, lyg sugeriamas popierius, traukėte į save tėvų depresiją. O mokykliniais metais ėmėte kaupti vaikų skriaudų ir patyčių istoriją. Toliau turėtų atsirasti seksas su prievartos elementais. Juk nesijautėte verta geresnio. Ir atsirado. Jūs pradėjote „lėtai mirti sieloje“. Tačiau nemirėte.
Štai jūsų sveikos sielos dalies požymiai:
jūs rašote šį laišką, nes tikite, kad būsite išgirsta;
jūs prisimenate, kas buvo, ir išgyvenate tai iš naujo;
jūs uždirbate duonai ir pragyvenimui;
jūs suprantate, kad jums reikia meilės.
Ši sveika jūsų sielos dalis - pagrindas, ant kurio reiks pastatyti save iš naujo. Ir šios statybos pradžia - kad jūs prisimintumėte save mažą, tik ne taip, kaip jūs įpratote. Ne tam prisimintumėt, kad gailėtumėt savęs ir įtikinėtumėt, kad gyventi nėra verta. O tam, kad pasirūpintumėte savimi, lyg būtumėt gera mama savo Vidiniam Vaikui.
Jūsų reali mama neapgynė jūsų nuo tėvo. O tėvas neapgynė nuo mokyklos skriaudikų. Jums reikia pažadėti sau, kad elgsitės su savimi kitaip. Kad nustosite save apgaudinėti, juolab gąsdinti savižudybe. Jai - jūsų mažai Vidinei Mergaitei - ir taip nesmagu. Būkite jai realistiška, blaivi mama. Jeigu jūs negalite gerti antidepresantų, tai yra augalinių vaistų, keliančių nuotaiką - pavyzdžiui, jonažolės.
Jeigu jūs negalite vaikščioti pas psichoterapeutą privačiai, tai yra keliolika ligonių kasos apmokamų seansų. Jeigu jus skriausdavo vaikystėje, tai nereiškia, kad aplinkui jus nėra padorių žmonių. Tiesa yra ta, kad jūs paliekate savo Vidinį Vaiką toje būsenoje, kokioje jis liko labai seniai. Ir vis tikitės, kad ateis stebuklingas meilės lašas, kuris jį atgaivins. O kažkokios dangaus jėgos nubaus jūsų buvusius skriaudikus.
Jūs ir esate šis stebuklingas meilės lašas. Jūs ir esate ta baudėja. Jūs ir esate iš dangaus.
Patikėkite, kad esate ne viena - mes visi esame toje pačioje valtyje. Išnykti iš šio pasaulio - reiškia palikti mus mažumoje, nes kaip bebūtų keista, kiekvienas iš anapus sugrįžęs žmogus atstoja šimtą į mirtį nugrimzdusių. Kiekvienas save pagydęs kainuoja šimtą pagydytų psichiatrinėje ligoninėje. Nes psichiatrai gydo iš pareigos, o save pagydęs žmogus įrodo, kad padėjo sau iš meilės.
Palikite žmones tikėti, kad meilė yra, savo pavyzdžiu - pamilkite save. Ir atiduokite atsakomybę už skriaudas skriaudėjams. Tai jie elgdavosi nenormaliai. Jiems ir mokėti už tai - ne jums.
Sėkmės jums grįžtant į gyvenimą.
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
