Jau daug metų vieną savo vasaros atostogų savaitę skiriu kokiam nors Europos miestui aplankyti. Kad ir kur keliaučiau, noriu to ar ne, mano akys visuomet krypsta į futbolo stadionus. Vos tik kirtus Lietuvos sieną ir atsidūrus Lenkijoje, pro automobilio langą aš matau vietinių futbolo klubų fanų išmargintas stoteles, o kiekviename mieste mane pasitinka nuostabūs žole dengti futbolo stadionai.
Daug kur buvau – Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Suomijoje ir t.t., tad galiu drąsiai teigti – visa Europa kvėpuoja futbolu. O kuo gi kvėpuojame mes? Lietuva – Šeškinėje, kaip šeškai.
Šią vasarą keliaudamas į Zalcburgą paslapčia audžiau mintį, kaip įkalbėti žmoną aplankyti Miuncheno „Bayern“ futbolo stadioną, juolab, kad jis nuo Zalcburgo nutolęs vos per 100 km. Sutuoktinės ilgai įkalbinėti nereikėjo – ne vienerius metus esame kartu ir ji žino, ko reikia tikram vyrui – žolės.
Atvykę į Miuncheną, sėdome į metro ir nuvykome į „Allianz“ areną. Vos išlipus iš metro, atsiveria didžiuliai tušti plotai, skirti žmonių srautams judėti bei automobiliams pastatyti. Na, o pažiūrėjus į tolį, matosi arena, kuri tiesiog užburia savo didybe ir grožiu, kviečia prieiti arčiau. „O kaip smagu būtų patekti į vidų“ – pagalvoju... Artėdami prie arenos, pastebim žmones, apsikarsčiusius Miuncheno „Bayern“ suvenyrais. Kojos, kaip prieš futbolo varžybų apšilimą, pačios pradeda judėti greičiau. Gal pavyks patekti į vidų?
Pavyko – pasirodo čia organizuojamos ekskursijos anglų ir vokiečių kalbomis, kasdien ir savaitgaliais, ir per šventes, išskyrus Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse. Bilieto kaina – 10 eurų ir 60 min. arena – mūsų. Iki ekskursijos – dar gera valanda, tad užsukame į be galo didelę „Allianz“ arenos suvenyrų parduotuvę, kurioje su Miuncheno „Bayern“ atributika yra visko – nuo sauskelnių iki sportinių aprangų.
Sau nusiperku futbolo marškinėlius, o žmonai – firminę lentelę duonai pjaustyti ir lekiame į ekskursiją. Ekskursiją veda gidas, kalbantis anglų ir vokiečių kalbomis. Jis mus nuveda į arenos vidų, liepia sėsti į žiūrovų ložę. Visos kėdės, kurių yra 70 tūkst. – švarios, minkštos, odinės, arena visa blizga, didžioji jos dalis – po stogu. Lietuvoje gi be maišelių ir servetėlių į stadioną geriau neiti.
Gidas detaliai papasakoja apie areną. Siekdamas pademonstruoti arenos akustikos galimybes, liepia visiems garsiai sušukti „Įvartis“. Paskui mus nuveda į sportininkų apšilimo, spaudos konferencijų sales, užsukame ir į rūbines, kur prie kiekvienos persirengimo kabinos kabo futbolininkų portretai. Galiausiai gidas, norėdamas, kad mes pajustume tai, ką jaučia futbolininkai prieš įžengdami į aikštę, sustato mus po du ir, užgrojus čempionų lygos himnui „We are the champions...“, paleidžia po tuneliu į aikštę, lygiai taip pat kaip per čempionų lygos rungtynes. Patikėkite, tai sujaudina kiekvieną...
Tarp kitko, likus keletui centimetrų iki žolės, mus sustabdė ir užlipti ant šio gražaus kilimo neleido. Ko gero, bijojo, kad ištrypsime. Gidas pasakojo, kad šią dangą sudaro 70 procentų gyvos žolės ir 30 procentų dirbtinės. Menka paguoda mums...
Vis girdžiu, kad Vilnius – žaliausia Europos sostinė, bet gi kad ta žolė dirbtinė!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!