Kas kas, o aš, gaudama jau keletą metų tą patį pinigų kiekį, labai gerai galiu palyginti, kaip gyvenau iki euro įvedimo, ir kaip gyvenu dabar. Tiksliau ne gyvenu, o egzistuoju iš 232 eurų pensijos. O mano poreikiai ir mano „maisto krepšelis“ per tuos metus tikrai nesikeitė.
Esu pusamžė 56 metų moteris, neįgali, nedarbinga, kaip anksčiau vadino – I grupės invalidė. Gaunu, kaip jau minėjau 232 eurų neįgalumo pensiją. Už butą ir kitus mokesčius vasaros metu sumoku apie 55-60 eurų, už vaistus – apie 40 eurų, tvarsliavai (turiu kiekvieną dieną tvarstyti žaizdą jau ketverius metus ir tvarstysiuosi, kol gyvensiu) per mėnesį išleidžiu nuo 38 iki 45 eurų, priklausomai, kokio gamintojo prekė. Manau, sudėjus visas sumas nesunku suskaičiuoti, kiek lieka maistui. O žiemą dar prisideda mokestis už šildymą, to bijau labiausiai, nes jokios kompensacijos nedaro didelės įtakos mano biudžete, o man dar aiškina, kad mano pensija nėra mažiausia, todėl už vandenį man kompensacija nė nepriklauso.
Esu išsilavinusi, iki ligos dirbau žiniasklaidos srityje, neįsivaizdavau gyvenimo be teatro, renginių, o dabar apie tai net svajoti negaliu. Deja, jau 4 metus nesu mačiusi nė vieno spektaklio, nors dėl sveikatos teatre porą valandų tikrai galėčiau išbūti, nesu nupirkusi nė vienos knygos, nė vienos pramoninės prekės. Vienintelis langas į pasaulį – tai televizija ir internetas, kuris, beje, irgi kainuoja. Manau, jeigu gaučiau bent 300 eurų, jausčiausi saugiau ir tie papildomi 70 eurų palengvintų mano gyvenimą.
Dirbdama turėjau normalias pajamas, alga buvo didesnė už vidutinę, bet susumavus mano 34 metų darbo stažą, kažkodėl pagal įmokas tik tiek tesigavo, nes nuo honorarų nebuvo skaičiuojamos įmokos ir tokia visų žiniasklaidoje dirbančių žmonių bėda (...).
Noriu pasakyti, kad tiems vienišiams, kurie gyvena iš 600 eurų ir daugiau ir skundžiasi, kad neišgyvena, turėtų būti bent jau nesmagu, paskaičius, kaip sugeba išgyventi kiti.
Žinoma, aš nekalbu apie jaunus dirbančius žmones, apie jaunas šeimas su vaikais. Jų išlaidos žymiai didesnės, nes ir jų poreikiai yra kitokie. Aš kalbu apie vienišus pensininkus.
Galbūt ir pensininkai ne visi badmiriauja. Tie, kurie gyvena dviese, net ir mažas pensijas sudėjus, lengviau išgyventi arba yra tokių, kurie gauna didesnes pensijas ir sugeba net sutaupyti. Bet tie žmonės, kurie gauna panašiai kaip aš, tikrai sunkiai verčiasi.
Jeigu čia būtų Graikija, o mes – graikai, tai seniai jau būtume susirinkę pašūkauti po Seimo langais. Bet kadangi esame santūrūs lietuviai, tai ir kenčiame tyliai, ir verkiame niekam nematant. O galbūt visai be reikalo. Nes mūsų valdžia tiek atitrūkusi nuo realios situacijos, kad nė nesuvokia, kad žmonės išgyvena gaudami 200 eurų.
Premjeras nemato galimybių net dirbantiems žmonėms pakelti atlyginimų, nors kaip skelbiama žiniasklaidoje, esame skurdžiausi iš ES šalių ir stipriai atsiliekame net nuo kaimynių Latvijos ir Estijos, su kuriomis kažkada lygiavomės ir konkuravome. Negi jo, kaip Vyriausybės vadovo, nežeidžia tokia informacija?
Sunku suprasti, kodėl atsitiko Lietuvoje taip, kad ir ekonomika auga, ir šalis pakviesta į turtingųjų valstybių klubą, o žmonės kaip skurdo, taip ir tebeskursta, pragyvenę ketvirtį amžiaus nepriklausomoje Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norime pasiteirauti Jūsų – kokia suma išgyventi per mėnesį yra reikalinga jums? Kam išleidžiate daugiausiai, kaip sutaupote? Galbūt galite nurodyti, kad itin padidino ar sumažino jūsų išlaidas?
Pasidalinkite savo patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki spalio 11 d. Vienam iš jūsų atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata!