Staiga atpažinau keliauninkę – tai už dviejų namų nuo manęs gyvenanti neseniai atsikrausčiusi mokytoja. Per vasarą įpratau ją matyti su gražia jaunatviška suknele, ryškiau padažytais plaukais bevaikštinėjančią ežero pakrante, o kartais ir atsinešusią molbertą ir piešiančią, todėl iškart nesusipratau, kad ši susikūprinusi, susisukusi figūrėlė – ta pati keturiasdešimtmetė. Na, puiki proga susipažinti su nauja kaimyne – pasiūliau pavėžėti, girdėjau, kad jos mokykla kažkur link Antakalnio, o man jis buvo pakeliui.
Mokytoja sutiko pavežama, tačiau į kalbas nesileido. Ką gi, ne tai ne... Išleidau ją prie mokyklos, pamojavau ir nuvažiavau. Tik kai apsipirkusi sukroviau maišus į bagažinę, pastebėjau, kad ant galinės sėdynės palikta „Vilniečio kortelė“. Prisiminusi rytinį vaizdą nutariau neversti žmogaus šitiek kilometrų eiti pėsčiomis (jei netyčia būtų nepasiėmusi piniginės) ir užvežti tą kortelę.
Užtaikiau užeiti per pertrauką. Šiaip ne taip, išklausiusi gal penkių mokinių nuorodas, radau jos kabinetą. Pasibeldusi įėjau ir sustingau. Mokytoja sėdėjo prie stalo ir laikė rankose kavos puodelį. Jos skruostais ritosi ašaros. Taip sutrikau nuo tokio vaizdo, kad net neišgirdau, kaip ji pasiteisino.
Suskambo skambutis. Mokytoja greit atsistojo ir ėmė ieškoti rankinėje nosinių. Aš susinervinusi ėmiau čiauškėti apie tą kortelę. Jau nurimusi mokytoja pagaliau nuoširdžiai nusišypsojo ir padėkojo. Atrodė, tuoj tuoj imsime smagiai šnekučiuotis, kai pasigirdo spyriai į duris. Vėl sutrikau.
– Mokiniai... – liūdnai šyptelėjo mokytoja.
– Aaa, – susigaudžiau ir pabandžiau pajuokauti. – Turbūt pirmokėliai taip nekantrauja...
– ...atsisėsti, – užbaigė mokytoja. – Ir taip, panašiai... Tik ne pirmokai, o vienuoliktokai.
Vėl pasijutusi nesmagiai, atsisveikinau ir išėjau pro duris. Vienas už mane dviem galvom aukštesnis berniukas (juk mokinys) švilptelėjo ir parodė nepadorų gestą, reiškiantį oralinį seksą. Mane net prakaitas išmušė. Nėriau pro dar kelis dičkius ir nubėgau laiptais žemyn.
Iš viso šito galėčiau padaryti išvadą, kad ne veltui svarstoma apie pašalpas universitetų dėstytojams. Manau, apskritai reiktų visai Lietuvai palikti vieną universitetą (ir tai su klaustuku, paskaičius, ką ten veikia studentai) ir liautis svaičioti apie „išsimokslinimus“, nes padėtis tikrai, kaip sako pats jaunimas, žiauri. Tegu vadinamosios „profkės“ ima siūlyti platesnį profesijų sąrašą, o gimnazijos... Bijau, kad kiekvienam mieste užtektų turėti po vieną vidurinę ir tiek...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Domina naujienos apie mokyklas? Daugiau jų galite rasti adresu: www.delfi.lt/lmz bei „Facebook“ puslapyje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.
Norite paprieštarauti, papasakoti savo patirtį? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: