Geriausia patyčių prevencija – atsparumas patyčioms.
Pribėga prie manęs verkšlenantis ketverių metukų jaunėlis ir skundžiasi:
- Mama, brolis pavadino mane „snargliu“.
- Ar tu toks esi? – klausiu aš.
- Ne, aš nesu „snarglys“, aš esu žmogus, – atsako pro ašaras.
- Puiku, - sakau. – Jei tu staiga, po šio žodžio nepavirtai „snargliu“, tai kodėl tu verki? Juk tu žinai, kas tu esi ir tu niekada nepavirsi tuo, kuo kiti tave pavadins.
Vaikas nurimo. Norėjau, kad išmoktų gyvenimo pamoką. Tad nusprendėme pasitreniruoti.
Pavadinau sūnų grybu ir paklausiau, ar tu jautiesi grybu? Jis pradėjo juoktis.
Neseniai spaudoje perskaičiau istoriją apie tai, kad U. Kiguolis kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, Kauno miesto savivaldybės Etikos komisiją, net Kauno merą patrukdė tam, kad būtų išklausytas jo nepasitenkinimas dėl to, kad Kauno mero sūnus jį pavadino „kūgeliu“. Mintyse iškilo klausimas, ar jis būtų kur nors kreipęsis, jei jį kas nors pavadintų, pvz.: princu? Manau, kad ne. Kita vertus, kodėl ne? Juk jis nėra princas. Kaip ir nėra kūgelis.
Kaip manote, kas yra blogiau: ar socialiniam tinkle būti kažkuo pavadintam, ar tai, kad tą pavadinimą turi nagrinėti rimti žmonės, dirbdami „rimtus“ darbus? Apie šį įvykį rašo spauda, nagrinėja visa Lietuva. Ar nėra svarbesnių dalykų? Skirtumas tik U. Kiguoliui, kai apie jį perskaito keli tūkstančiai ir keletą šimtų tūkstančių.
Juk jei U. Kiguolis nebūtų taip jautriai sureagavęs, visa ta „kūgelio istorija“ kitą dieną jau būtų pamiršta. Apie tai nerašytų spauda, to nereikėtų nagrinėti Etikos komisijai ir pramoginės TV laidos neturėtų įdomios temos aptarinėjimams.
Vadinasi, kad įsižeidęs U. Kiguolis pats save pakišo po žiniasklaidos tanku. Pabrėžęs, kad taip elgiasi dėl kilnaus tikslo - sustabdyti patyčias, nes Lietuvoje to būti negali. Idėja – akcija prieš patyčias - būtų verta pagarbos, jei jos įgyvendinimui būtų pasirinkti kiti įrankiai, o ne pažeistas ego, kuris privertė ginti save.
Siūlau išmokti nereaguoti į patyčias, jos auga tada, kai yra į jas reaguojančių. Juk pasityčiojimo tikslas - iššaukti aukos emocijas. Jei jų nėra, tęsti patyčių nelieka prasmės.
Kiek akcijų vykdoma mažinant patyčias, tačiau jos egzistuoja ir niekada nenustos egzistavusios. Toks yra gyvenimas. Visi tie norai, kad pasaulis būtų gražus ir „pūkuotas“, kad visi jame būtų geri ir darytų tik gerus darbus, yra nerealus.
Nežinau, kas turėtų įvykti, kad visi žmonės laikytųsi taisyklių ir būtų mandagūs. Kaip kiekvienoje pasakoje yra blogis ir gėris, tai ir įvairiose gyvenimo situacijose žmogus būna ir geras, ir blogas. Jei kažkas viešai įžeidęs, vėliau viešai atsiprašo, tai dar nereiškia, kad jis daugiau niekada nieko neįžeis. Net jei kažkas visą savo gyvenimą paaukos kovai prieš patyčias ir teisis su kiekvienu jį įžeidusiu žmogumi, pasaulis nuo nepasikeis arba pasikeis tik truputį.
Patyčios žmones veikia skirtingai: vienus palaužia, kitus padaro stipresniais. Tai suvokdama, kai vaikai ima tyčiotis vienas iš kito mano šeimoje, visą dėmesį skiriu tam, iš kurio tyčiojamasi, mokydama jį nereaguoti į patyčias.
Kas bus, jei tik skriaudėjas atsiprašys aukos? Juk neapsaugosiu taip, kad situacija nepasikartų. Jei pasiekčiau, kad mano šeimoje nebūtų patyčių, tai vaikas vis vien su jomis susidurs už šeimos ribų. Tokiu atveju vaiko ašaros dėl patyčių bus amžinas jo palydovas. Aš, kaip mama, turėsiu amžinai jį guosti ir reikalauti skriaudėjų atlyginti moralinę žalą. Todėl renkuosi stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, mokydama jį suvokti savo savivertę bei suprasti, kad jei klasės draugai tave pavadino „kupranugariu“, tai tau staiga neužaugs kupra ar uodega. Jeigu žmonės prastai mato, tai nėra tavo bėda.
Išmokti atsiriboti nuo patyčių ir nereaguoti į jas – misija įmanoma. O noras, kad visi žmonės elgtųsi ir kalbėtų mandagiai yra nerealus. Gyvenimas suteikia galimybę patobulėti – įgyti gebėjimą valdyti situaciją, nepasiduoti emocijoms. Ir tik nuo tavo požiūrio į save, gyvenimą ir kitus žmones priklauso, ar būsi patyčių auka, ar tiesiog džiaugsies gyvenimu ir nereaguosi į tai, ką apie tave kalba kiti.
