Sekmadienio popietę šio žmogaus puoselėta Paberžė prisipildė džiugaus ir kartu labai ilgesingo gimtadienio šurmulio – kuklioje, labai jaukioje Paberžės bažnytėlėje buvo minima Tėvelio Stanislovo gimimo diena.

Dvasininkas pramynė kelius ir takelius į daugelio žmonių širdis – ir tų širdžių sekmadienį susirinko tiek daug, kad Paberžės bažnytėlė nė nepajėgė visų sutalpinti.

Rinkosi visa Lietuva

Dvasininko gimimo dienos šventėje dalyvavo ir Tėvelį Stanislovą pažinoję, ir su juo niekada nesusidūrę, tačiau dvasininką savaip atradę žmonės. Jie plūdo iš visos Lietuvos – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šakių, Utenos, Šiaulių, Kėdainių ir kitų šalies miestų bei miestelių.

Šviesuolio garbei Krekenavos bazilikos rektorius kunigas dr. Gediminas Jankūnas aukojo šv. Mišias, M. K. Čurlionio styginių instrumentų kvartetas visus Paberžės maldos namų kampučius užpildė magiškais muzikos akordais, o angelišku balsu eiles skaitė žymi aktorė Dalia Michelevičiūtė.

Tvyrant rimčiai ir susikaupimui, tikintieji meldėsi susikibę už rankų, o vėliau ant vienuolio kapo, esančio bažnyčios šventoriuje, uždegė šimtus žvakelių.

Tuo metu aukštai padangėse būriavosi gervės – ruošėsi kelionei į šiltuosius kraštus.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė: „Jaučiu, kad čia būta Viešpaties.“

– Dalia, ar esate anksčiau viešėjusi Paberžėje? O gal šiandien čia atvykote pirmą kartą?

– Į Paberžę atvykau pirmą kartą. Esu girdėjusi tai, ką kunigas Gediminas per homiliją sakė: Tėvelio Stanislovo Paberžė buvo didelis traukos centras, į kurį atvykdavo įvairiausių žmonių. Tėvelio durys buvo atviros kiekvienam.

Žmonės čia buvo laukiami ir dieną, ir naktį, galėdavo atvykti tik pokalbiui arba prašyti didelės pagalbos. Čia buvo ir daugelis mano draugų. Vienas bendrakursis čia susituokė – kalbame apie praeitą amžių, sovietmetį, kai dauguma sakramentų buvo teikiami slaptai.

– Jums pačiai Tėvelio Stanislovo sutikti neteko. Tačiau domėjotės apie šį išskirtinį žmogų po jo mirties. Kaip manote, kokią misiją šis vienuolis atliko žemėje?

– Tiesa, domėjausi labai daug. Bet iš atsiliepimų, filmų, tikrojo vaizdo susidaryti negali. Asmenybė atskleidžiama tam tikru požiūriu. Tačiau tvirtai žinau viena – jeigu šis asmuo tikrai galėjo paliesti daug širdžių, pritraukti žmones prie Dievo arba per save parodyti kelią į jį – tai yra didžiausias jo nuopelnas šioje žemėje (šypsosi).

– Esate tikinti, tad bažnyčios gyvenimas ir kunigai – jums labai artima. Ar tarp šiandienos kunigų yra daug šviesuolių, tokių kaip Tėvelis Stanislovas?

– Ką dabar matau ir pasaulietiniame, ir bažnyčios gyvenime – matau daug jaunų kunigų, kupinų vilties – labai protingų teologijos daktarų, ant kurių išties laikosi ir bažnyčios ateitis, ir žmonių sielovada.

Šitas pasaulis yra kovos laukas. Piktoji dvasia labai pyksta, kada žmonės artėja prie Dievo. Natūralu, kad mes esame klumpantys žmonės. Ir man labai skauda širdį, kai žmonės iš kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo pasirenka kitą gyvenimo kryptį. Tačiau tik vienas Dievas yra širdžių teisėjas. Ir ne mūsų galioje vertinti kitus.

– Dalia, kokią žinutę norėtumėte perduoti netinkintiems žmonėms?

– Linkiu, kad kiekvieną iš mūsų atskleistų ne žodžiai, o veiksmai. Linkiu žmonėms pajausti ir pamatyti, kad bendrystėje su Viešpačiu būti yra džiugu, gera, šviesu, ir tai teikia neišmatuojamai daug džiaugsmo ir laimės.

– Ar Jums liūdna dėl žmonių, kurie nemato Viešpaties jiems rodomo kelio?

– Viešpats kelią pas save parodo visiems. Tačiau liūdna dėl tų, kurie to nemato. Gal tam tikros aplinkybės ar veiksmai žmogų verčia pasielgti būtent šitaip.

– Kaip jaučiate Viešpaties buvimą šalia?

– Kartais atsitinka stebuklingi dalykai. Tokie kaip atsivertimas, gyvenimo krypties keitimas. Imi ir sau pasakai: „Nuo šiol būsiu geras, pradėsiu elgtis kitaip.“ Ir niekada negali žinoti: gal čia kokiems šventiesiems padedant, o gal tavo artimųjų maldų dėka tai vyksta.

Viešpats veikia slėpiningu būdu. Mes nežinome, kaip viskas vyksta. Juk labai retai viskas būna kaip, tarkime, šv. Pauliui – Viešpats pats apsireiškia, nutrenkia šv. Paulių nuo žirgo, šis apanka, o praregėjęs tampa Viešpaties apaštalu.

– O ar neliūdna, kad jums taip ir neteko pažinti šio didžio žmogaus?

– Negaila. Juk šiuo gyvenimu niekas nesibaigia. Dvasia, dvasingumas nuolat skleidžiasi mūsų gyvenime.

Tai, kad man jo nepavyko pažinti, dar nereiškia, kad negalėsiu jo pajausti. Man labai jauku čia būti – šv. Mišios, eucharistija – didžiausias dalykas, kurį mes galime švęsti.

Kaip minėjau, esu čia pirmąjį kartą. Jaučiu, kad čia būta Viešpaties (šypsosi).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)