Naujoji juosta taip pat tampa savotišku režisieriaus sugrįžimu į geriausių pasaulio kino kūrėjų gretas po ne itin sėkmingų tiek finansiškai, tiek savo pastatymais nedžiuginančių juostų šleifo, prasidėjusio nuo 2008 metų, kai pasaulio kino ekranuose pasirodė politinio veiksmo trileris „Melo pinklės“.
Apie ką mes čia…
NASA jau kurį laiką tyrinėja vis dar paslaptinga laikomą Marso planetą. Naujai ekspedicijai į šią raudonąją planetą vadovauja patyręs astronautas Markas Vatnis. Viskas klostosi gerai, tačiau prieš misijos užbaigimą įvyksta stichinė nelaimė. Per plauką išlikę gyvi astronautai ryžtasi kelionei namo, tik, deja, be savo lyderio, kuris, kaip manoma, žuvo neištyrinėtose Marso planetos smėliuose…
Ridley‘io Scotto pavardė titruose pastaraisiais metais kelia kartu ir didelį susižavėjimą, ir nerimą. Suprantama, kad iš legendinio kino kūrėjo tikimasi labai daug ir dažniausiai tenka nusivilti jo sukurtas filmais. Iš paskutiniųjų filmų būtų galima išskirti turbūt vieną vienintelį „Prometėją“, kuris iš techninės pusės ir dėl jame tvyrančios įtampos sugeba tapti žiūrimu reginiu. To negalima pasakyti nei apie „Patarėją“, nei apie „Egzodą“. Net ir „Robinas Hudas“, „Melo pinklės“ atrodo prastai, palyginus su ankstesniais kino kūrėjo darbais, todėl pastaruoju išties geru filmu galima laikyti nebent „Amerikos gangsterį“. Ir štai, po aštuonerių metų pertraukos sulaukiame gerai „sukalto“, įdomaus ir netgi didingo filmo, kuris įrodo, kad režisierius vis dar turi parako kurti kokybišką kiną.
Naujasis kino grando R. Scotto filmas sukurtas pagal bestseleriu tapusią Andy Weiro knygą „Marsietis“. Jeigu kalbėtume apie patį filmą, režisierius puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti įtampą ir nežinią viso rodymo metu, na, o tie, kurie neskaitė knygos, išvis turėtų patirti didelį malonumą žiūrėdami filmą. Tačiau jeigu pradėtume nagrinėti patį istorijos pateikimą, dėl kelių priežasčių filmas knygai nusileidžia. Viena iš priežasčių – monotoniškai vystomas veiksmas, kurio metu nėra noro užjausto pagrindinio veikėjo, palikto už milijonų kilometrų nuo namų.
Iš vienos pusės matome puikią išgyvenimo dramą ir tam tikrą išgyvenimo gidą sunkiausiose sąlygose, iš kitos – labai paviršutinišką istoriją, kurios metu nėra jokio noro užjausti ar kartu patirti baimę su filmo protagonistu. Tai nėra gerai, turint omeny, kad skaitant knygą buvo galima patirti labai daug įvairių emocijų, pradedant baime ir baigiant juoku. Nors ir nedera to sakyti, bet kartais pasijusdavau lyg žiūrėčiau naująjį „Fantastišką ketvertą“ – tokį bejausmį ir šaltą.
Jeigu žvelgtume į mokslinę filmo pusę, tai dėl vienos paprastos priežasties ji yra nepriekaištinga. Kino kūrėjas su visa savo kūrybine komanda nemažai laiko praleido su NASA specialistais, kurie konsultavo juos visais rūpimais klausimas, kad tik filme matytume vien tik autentiškus vaizdus ir žmogaus galimybes įveikti sunkiausius barjerus kitoje planetoje. Lygiai taip pat ir agronomijos mėgėjai, kurie bent kartą gyvenime kažką sodino, pripažins, kad tos galimybės, kuriomis pasinaudojo pagrindinis veikėjas sodinant bulves, yra išties tikroviškos ir nereikalaujančios daug žinių apie daržovių auginimą. Nors ir kaip tai atrodytų juokingai, tačiau visas bulvių sodinimo procesas priverčia pasijusti kaip tikrame apmokyme. Ir taip taip, daržovės irgi auginamos mėšlo dėka, nereikia čia panikuoti ar šlykštėtis. Natūraliam produktui – natūralios trąšos.
Filmo veikėjų pateikimas šiek tiek glumina. Vis dėlto vien tik pagrindinis juostos herojus, Markas Vatnis, išlieka gyvu Marso planetoje. Nors filmo siužetinė linija ir laikosi ant jo nuvargintų pečių, tačiau ne jis vienas tampa pagrindiniu literatūrinio kūrinio akcentu. Filme, deja, viskas sukasi aplink Marką. Kiti herojai nesugeba perteikti jokių emocijų, jų personažai „sausi“ ir neįdomūs, neturintys jokios vertės. Apie emocinę pusę taip pat nesinori kalbėti – tas šaltis ir jaudulio nebuvimas dėl kito žmogaus likimo tolimoje planetoje nenaudingas, sukelia tik pykčio priepuolį. Taip pat neatskleistas stiprus ryšys tarp Marko ir jo buvusios komandos, palikusios jį Marse. Vėlgi, iš kitos pusės bent jau pagrindinis herojus priverčia pritraukti prie ekrano akis ir mėgautis jo gyvenimo rutina Marse, laukiant pagalbos iš NASA.
Nesinori per daug išsiplėsti ir atskleisti filmo įdomiausių momentų, todėl pabaigai pasakysiu tik tiek – nors filmo siužetinė linija nepriverčia pasijusti patogiai kaip tarkim per kokį Ch. Nolano filmą „Tarp žvaigždžių“, tačiau reikia pripažinti, kad „Marsietis“ – išties geros režisūros kūrinys, kuris ir vėl sugrąžina Ridley‘į Scottą į jo buvusią formą. Tikėkimės, kad jis taip pat atsakingai prieis ir prie „Prometėjo“ tęsinio kūrimo.
Techninė juostos pusė
Specialieji filmo efektai tampa vienu didžiausių juostos kozirių. Nors beveik visas veiksmas ir vyksta smėlynuose, tačiau panoraminiai kosmoso vaizdai ir paties Marso pateikimas iš kosmoso užburia taip stipriai, kad pasijauti lyg pats skraidytum su astronautas po neištyrinėtus kosmoso kampelius. Trimatė erdvė, kurios dėka filmas įgauna dar daugiau spalvų ir gyvybės, atrodo visai kokybiškai ir neerzinančiai. Na, o scena, kurioje Markas paliekamas likimo valiai, atrodo tiesiog stulbinančiai. Visą tai reikia pamatyti tik didžiausiuose kino ekranuose.
Puikus ir operatoriaus darbas – jį atliko ne ką mažiau už patį režisierių žinomas Dariuszas Wolskis. Operatorius sugebėjo meistriškai perteikti pavojingą Marso aplinką ir pagrindinio herojaus nelaimes, jo išlikimo dramą. Tik gaila, kad ta drama atrodė pernelyg monotoniška ir kartais nuobodi, bet čia jau ne operatoriaus kaltė. Filmo detalės žiūrovų teismui pateiktos taip pat kruopščiai, todėl net nėra prie ko prikibti – vienas įspūdingiausių kameros darbų šiais metais.
Garso takelis – be priekaištų. Nors filmo muzika dažniausiai perteikia ramybę, tačiau artėjant įtemptoms scenoms (deja, jų čia tik trys), muzikinės kompozicijos suvirpiną širdį ir leidžia pajusti juostos didybę bei tą epinį jausmą, kuris jaučiamas žiūrint kiečiausius blokbasterius. Garso takeliui talkina ir stiprus garso montažas, kuris sustiprina kiekvieną muzikinę kompoziciją.
Filmo montažas nepalieka įspūdžio. Juostos veiksmas monotoniškas, kartais per lėtas, o intriguojančio konteksto filmo metu pernelyg mažai. Vienintelis geras dalykas – filmo metu vyraujanti nežinia, kaip pasibaigs Marko pasibuvimas Marse.
Aktorių kolektyvinis darbas
Į savo naująjį filmą režisierius Ridley‘is Scottas sukvietė visą desantą puikių aktorių, tačiau tik vienas iš jų vaidino visos juostos metu. Žinoma, kalba eina apie pagrindinio herojaus atlikėją aktorių Mattą Damoną, kuriam šis filmas tapo tikru iššūkiu.
Antrus metus iš eilės niekaip negalintis ištrūkti iš kosmoso aktorius Mattas Damonas suvaidino ne tik įtikinamai, bet dar ir puikiai perteikė savo vaidinamą personažą. Būtent tokį skaitydamas knygą aš ir įsivaizdavau Marką Vatnį. Tai emocionalus ir gilus herojus, kuris dėl šališkai atrodančio veiksmo pateikimo nepriverčia jo užjausti.
Kiti aktoriai, kurie turi išties didžiulį vaidybinį potencialą, pasirodė standartiškai ir kartu visiškai neįtraukiančiai. Jie tiesiog buvo filme, atliko savo vaidmenį ir viskas. Tokiais aktoriai tapo Kate Mara, Jessica Chastain, Kristen Wiig, Sebastianas Stanas, Seanas Beanas, Michaelas Pena, Donaldas Gloveris ir, žinoma, Chiwetelis Ejioforas su Jeffu Danielsu. Stipri komanda, kurios galimybėmis nebuvo pasinauduota.
Verdiktas
„Marsietis“ – tai kokybiškas ir gana stiprus režisieriaus Ridley‘io Scotto sugrįžimas į gerų filmų gretas, kuriame aiškiai matyti meistro braižas mokslinės fantastikos filmų žanre. Filmas spinduliuoja ramybe ir, deja, kartais nuobodžiai vystoma siužetine linija. Vis dėlto juostos rodymo metu neblogai išlaikoma intriga dėl pagrindinio herojaus išlikimo tolimoje planetoje, o puiki aktoriaus Matto Damono vaidyba tampa visos juostos pagrindiniu varikliu.
Filme taip pat išvysime puikius specialiuosius efektus, įstabų operatoriaus darbą ir daug, išties labai daug išgyvenimo pamokėlių iš serijos „Kaip išlikti gyvam sunkiausiose sąlygose turint bulvę ir išmatų pakelį“.