„Mobilumas man yra gebėjimas greitai pakeisti kryptį“, − sako pašnekovė Gabrielė Radzevičiūtė, atšiauriu oru nukeliavusi 500 km pėsčiomis Islandijoje bei nužingsniavusi 800 km Šv. Jokūbo keliu. Tinklaraštis Euroblogas.lt mini Europos mobilumo savaitę ir dalijasi istorijomis, kaip galima keliauti ne vien automobiliu.
Žodis mobilumas daugumai, veikiausiai, siejasi su lengvu judėjimu. Tačiau 21-erių Gabrielė Radzevičiūtė lengvų kelių neieško. Norėčiau ją vadinti menininke dėl jos pasirinktų studijų Vilniaus dailės akademijoje, kurioje ji studijuoja menotyrą, tačiau klausydama jos pasakojimo, mažų mažiausiai matau ją kaip ekstremalę. O kaip dar apibūdinti žmogų, kurio didžiausia aistra – kelionės pėsčiomis?
Apie didįjį nuotykį Islandijoje Gabrielė kurį laiką drovėjosi pasakoti aplinkiniams, tačiau laikyti tokius prisiminimus tik sau būtų tikra nuodėmė. Atviras ir padrąsinantis pasakojimas, kaip nebijoti keliauti vienam ir kaip nepražūti atšiaurioje Islandijoje, kuomet priešaky – 500 kilometrų pėsčiomis.
– Kada užsikrėtei vadinamąja kelionių manija?
– Turbūt kai po mokyklos išleistuvių su drauge leidomės autostopu po Europą. Nieko konkretaus neplanavome, bet aplankėme Lenkiją, Prancūziją, Olandiją, Vokietiją, Belgiją. Tačiau kur kas stipresnių kelionių įspūdžių sukėlė sekanti kelionė, kuomet nutariau keliauti viena. Ir vėl autostopu, ir vėl po Europą, tačiau šįkart – dviem mėnesiams. Pamenu, kai aplankiau Šveicarijos Alpes, užplūdo tas jausmas, kurį daugelis turbūt ir įvardija kaip kelionių maniją.
– Bet iš kur tiek drąsos jaunai merginai keliauti vienai?
– Sunku pasakyti. Man ir pačiai šis klausimas ne sykį buvo kilęs. Manau, jog keliavimas atskirai yra daug prasmingesnis. Tokiu būdu daugiau išmoksti, išgyveni stipresnių potyrių. Tikiu, jog keliavimas atskirai nuo kitų – tai tam tikra saviugdos kryptis. Žinoma, stereotipų yra labai daug, bet man kelionės juos sugriovė. Situacijų būta įvairių, tačiau aš sutikau daug daugiau geresnių, o ne blogesnių žmonių. Dar vienas svarbus aspektas mano kelionėse – planavimas. Man jis praktiškai neegzistuoja. Dažnai nežinau, kur apsistosiu ar kur miegosiu, o keliaujant drauge su bendražygiu planavimas tarsi tampa neatsiejama kelionės dalimi. Ir dar, keliaujant vienai išnyksta tikimybė su kuo nors susipykti, nes tokio pobūdžio kelionėms nėra taip lengva surasti bendražygių.
Šv. Jokūbo keliu, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kada tavo gyvenime atsirado noras į keliones leistis pėsčiomis?
– Nors drąsiai save galiu vadinti laimės kūdikiu, bet po tranzavimų vienai, ėmiau galvoti, jog dar ir dar to paties kartoti nenorėčiau. Tada visiškai natūraliai iš draugų ir pažįstamų, kurie pamėgę keliones pėsčiomis, sužinojau apie piligriminį „Camino de Santiago“ žygį (liet. Šv. Jokūbo kelias). Tiesa, šiuo 800 kilometrų maršrutu, besidriekiančiu per Prancūziją ir Ispaniją, leidausi su drauge. Buvo puikus išbandymas! Tačiau nors keliavome drauge, žygiuodamos, o tą mes darydavom nuo ryto iki vakaro 22 dienas, dažniausiai nesikalbėdavome, nes tokios ilgos distancijos ir įvairios kitos sąlygos reikalauja stiprios vidinės koncentracijos.
Buvo labai karšta, tačiau supratau, jog „Camino de Santiago“ gali įveikti visi. Tam nėra būtinas ypatingas fizinis pasiruošimas, labiausiai reikia nusiteikimo ir noro tai padaryti. Šiuo metu šis žygis yra tikrai labai populiarus, jį išbando ir vis daugiau lietuvių. O vietiniai ispanai iš to gauna naudos – teko girdėti, jog perėjus šį kelią, gali lengviau gauti darbą. Norintiems išmėginti save ir savo galimybes tikrai labai rekomenduoju!
– Jei teisingai suprantu, tau šio iššūkio neužteko?
– Šis žygis išties labai turtingas kultūrine ir religine prasme, sutikau begalę įdomių žmonių. Manau, mano valia ir ištvermė einant tuos 800 kilometrų tik sustiprėjo. Didžiąją žygio dalį kenčiau Achilo sausgyslės skausmą, gėriau antibiotikus, ištvėriau kuprinės svorį ir žliaugiantį prakaitą 35 laipsnių karštyje. Tuo pačiu supratau, jog vaikščiojimas man – tai meditacija. Didysis žygis vyksta viduje. Todėl ryžausi planuoti ir leistis į šiek kiek rimtesnę kelionę.
– Kodėl kitam žygiui pasirinkai Islandiją? Koks buvo tavo tikslas?
– Pirmiausia, norėjau aplankyti tą šalį, kurioje dar nebuvo tekę lankytis. Antra, atsižvelgiau į finansus. Tikrai svajojau apie Naująją Zelandiją, bet tokia kelionė pareikalautų didelių investicijų. Tad Islandija kitam žygiui pasirodė pakankamai įkandama, be to, labai norėjau pabėgti nuo didelio karščio. Supratau, jog čia padariau klaidą. Šiai kelionei ruošiausi beveik visus mokslo metus: skaičiau literatūrą, dėliojausi maršrutus, įsigijau atitinkamą įrangą, t.y. gerą palapinę, tinkamą miegmaišį, primusą ir pan. Galų gale, įsigijau sveikatos draudimą. Visgi oro sąlygos įveikti 500 kilometrų buvo tiesiog beprotiškos.
– Papasakok plačiau, kas buvo sunkiausia šioje kelionėje?
– Sunkiausia kova vyko su islandišku oru. Keliavau vasarą, bet lyg tyčia vasara prasidėjo daug vėliau nei įprastai. Iš esmės visi keliai, per kuriuos aš pati planavau maršrutą, buvo uždaryti. Mano maršrutas ėjo palei tris Islandijos ledynus iš šiaurinės Islandijos pusės, o ten mane pasitiko 4 metrai sniego. Įsivaizduokite, kaip įmanoma eiti tokiomis sąlygomis, kai ant tavo pečių 30 kilogramų kuprinė, o sniegas ir vanduo (nes viskas tirpsta) siekia pečius. Dėl to teko išgyventi daug nemalonių situacijų ir daug ką keisti spontaniškai.
Vėjas buvo košmariškas – sykį audra buvo tokia stipri, jog nuo žemės pakilo akmenys, o paukščiai negalėjo skraidyti. Per valandą nuėjau gal tik kokį kilometrą. Tąkart prasiskėliau galvą, bet teko eiti toliau. Pasirodysiu senamadiška, tačiau neturėjau išmanaus telefono ar GPS navigacijos, naudojausi tik žemėlapiais.
Didžiausia šio žygio blogybė įvyko tuomet, kai pasiklydau. Siautė tokia pūga, jog visi ženklai buvo užpustyti, o aš tarsi įstrigau tarp dviejų ledynų. Akimirką galvojau, jog jau nebegrįšiu. Laimei, mano kelyje pasirodė ne ką mažiau pamišęs vyrukas. Jis taip pat žygiavo tą pačią atkarpą toje vietovėje, todėl kartu išsikapanojom iš situacijos. Tą dieną supratau, ką reiškia tikrasis adrenalinas, kai įveiki 35 kilometrus per pusiau ledyninius kalnus per 10 valandų su 30 kg kuprine.
– Kiek laiko truko šis žygis ir kaip atrodė tavo diena?
– Islandijoje praleidau daugiau kaip 50 dienų, o pats žygis truko apie 40 dienų. Tiesą sakant, ten kiekviena diena buvo kaip nuotykis, nes ryte nubudusi niekada nenutuokdavau, koks oras manęs šiandien laukia. Beje, tuo metu Islandijoje buvo baltosios naktys, niekada nesutemdavo, o tas irgi įnešė savito sąmyšio.
Valgydavau vos kartą per dieną, vakarais. Žygio metu per pirmąsias dvi savaites netekau beveik 9 kilogramų. Reikėjo taupyti dujas, o maisto labai daug irgi neprisipirksi – juk viskas sveria. Vidutiniškai nueidavau apie 20 kilometrų, tačiau jei pradeda pūsti vėjas iš šiaurės, viskas komplikuojasi. Po didžiojo pasiklydimo griuvau į palapinę – tąkart nesikėliau dvi dienas, nes jaučiausi visiškai išsekusi.
– Ko tave išmokė ši kelionė? Ir kaip šį pomėgį vertina tavo artimieji?
– Įgavau neįtikėtinai daug valios, stiprybės ir ištvermės, daugelį svarbių dalykų savo gyvenime įvertinau iš naujo, vakarais rašydavau dienoraštį, nes dažnai visai nesutikdavau žmonių. Tokia vienišiaus kelionė suteikė galimybę apie daug ką pamąstyti, išgryninti savo mintis, tačiau antrą kartą į tokią atšiaurią šalį viena nesileisčiau. Patys islandai mane laikė beprote, nes gamtos, kad ir kaip norėtum, neįveiksi. O nugaros ar kojų skausmai – čia jau neišvengiama.
Islandija man davė labai gerų pamokų! Artimieji palaiko, nors jaudinasi turbūt ne ką mažiau. Kita vertus, žygiai pėsčiomis yra pakankamai populiarus pomėgis, todėl man tai neatrodo kažkoks žygdarbis. Visi tai gali daryti, tačiau tikrai ne visiems reikia. Džiaugiuosi, kad savo aplinkoje turiu daug bendraminčių.
– Kokie tavo ateities planai? Ar galvoje jau sukasi mintys apie kitą žygį?
– Artimiausias mano planas – pusmečio studijos Italijoje pagal „Erasmus+“ mainų programą. Nors turėsiu nemažai darbo, nes studijos vyks italų kalba, kurios aš vis dar nemoku, tačiau mintyse jau planuoju laisvalaikį. Ketinu prisijungti prie jungtinio italų alpinistų klubo, kurie užsiima labai įvairiomis veiklomis. Turiu ir dar vieną sumanymą – įveikti „Grande Traversata delle Alpi“. Tai būtų žygis per visas Italijos Alpes, kurį sudaro 1050 kilometrų. Kol kas tai tik idėja, tačiau, tikiu, ji gali virsti realybe.
