Atbėgėlė – tai aš. Na, ta netiesiogine prasme, kai maratono metu bėgi link finišo ir atbėgi, bet ta žmogiškąja – kai bėgi nuo informacijos pertekliaus, nuo įvairių nuomonių, pasisakymų ir vieną eilinį ketvirtadienio vakarą atbėgi iki savo kantrybės ribų krašto. Ir tada pagalvoji... Pabėgėliai...
Dar vienas žodis, apie kurį jau sakė, prisakė ir pasisakė visi. Turiu omeny ir tuos, kurių nuomonės klausė, ir tuos, kurių tikrai niekas nesiteiravo. Pirmiausia, visų tiesų knyga „Facebook“ ir žmonių didžiausio dėmesio sulaukusi dalis apie išmokas pabėgėliams. Cituoju: „Aš irgi pikta kaip širšė!!!!! Negaliu nervais!!! Iš centų vaikus augini, o čia..“ arba „kodėl mano vaikai negauna nemokamo maitinimo mokykloje, o pabėgėliai gaus“ (citatos netaisytos).
Ir po šiais komentarais dažniausiai pridedamas paveikslėlis iš kažkokios apšnerkštos vietos. Suprantu, kad taip norima parodyti, kas mūsų laukia ir kas tikrai tikrai bus, nes jie gi žino. Jie moka skaityti ir viską sužino pirmi. Tada aš iš savo darbo prisimenu vaizdus, garsus, kvapus, ir pagalvoju, kad nereikia ateities. Aš dabartyje (vakar, ŠIANDIEN, rytoj) žinau tokių baisių, apšnerkštų, netvarkingų ir pilnų pašalpas mėgstančių proto pabėgėlių apgyvendintų vietų... Jų yra nemažai.
Jie bėga nuo mąstymo, todėl už porą eurų gali parduoti balsavimo teisę. Jei pagrasinsi atimti socialinę pašalpą, gal net kokią vieną ar dvi dienas pasirūpins savo penkiais mažais gražiais vaikučiais. Tvarkytis jie nenori, sodint daržovių irgi. Nenori ir dirbt. Sako, kad už minimumą neapsimoka. Kalba lietuviškai, nusiprausę yra šviesių-pilkų-lietuviškų bruožų. Ir tada vieną sekundėlę (kaip jauną specialistę) mane užplūsta mintis: o jūs niekur nenorite bėgti? Na, ta prasme, ne tie, kur geria lietuviškam kaime, o tie kur rašo postus ant „Facebook“ sienos. Nes jei jūsų akimis mes jau tokie tobuli, kad vienas kitas pabėgėlis gali tą tobulumą išbalansuoti... Gal jums reikėtų lengvo prasibėgimo? Netolimo. Kokia 20-30 km. nuo didesnio miesto (kur jūs tikriausiai ir gyvenat) į vieną, ar į kitą pusę. Ten jau šiandien pamatysit daugybę pabėgėlių nuo savęs, nuo žmogiškumo, nuo bet kokios pagarbos sau ir kitiems.
Pamatysit ir pagalvosit, kad kartais geriau yra būti atbėgėliu. Kaip aš. Prie kantrybės ribų, prie noro suprasti, pažinti, padėti. Atbėgti prie naujo starto, naujo supratimo. Noro tobulėti. Nelikti tame krašte, kur plačiai atmerkus vieną akį kritikai, kita tuo pačiu prisimerkia matydama labai netobulų žmonių netobulus veiksmus. Nes sako, kad savi dūmai akių negraužia, bet ar tikrai? Nekalbėsiu apie kitą lietuviškų pabėgėlių rūšį, kuri tiesiogine prasme gyvena iš didesnių kitos šalies pašalpų, bet tiesiog paprašysiu pagalvoti. Prieš kalbant, prieš rašant ar prieš kažką darant. Nes dažniausiai nėra nei visiškai blogai, nei super gerai. Yra gyvenimiškai ir taip per viduriuką.
Ai, kol dar nepamiršau. Apie vandentiekį. Grįžkim į pradžią apie laidą. Joje kaip svečias dalyvavo vieno Lietuvos rajono meras. Piktinasi žmogus pabėgėliais, taip lyg jie visi subėgtų konkrečiai į jo kiemą. Na, nuomonė yra nuomonė, reikia gerbt. Bet man nerimą sukėlė ne tai. Aš čia sunerimau dėl vandentiekio. Jo kalboje buvo išreikštas pasipiktinimas apie tai, kad pabėgėliai (kuriuos priglaus jo vadovaujama savivaldybė) reikalaus vandentiekio. Jie nenorės gyvent namuose su šuliniu, kaip, mero žodžiais, gyvena pusė jo valdomos savivaldybės žmonių. Ir ką? Vienos išlaidos. Pataikauk gi mat atvykėliams dėl to vandentiekio. Tai va, dėl to ir baisu pasidarė.
Ką, tikrai tam krašte pusė žmonių vis dar gyvena prie šulinio? Jokio patogumo, jokios pagalbos ir tobulėjimo? Mere, reikia susirūpinti savais. Gal net parodyti vandentiekį. Ta prasme, šviesti savus, kad žinotų, bandytų, stengtųsi ir vieną dieną pagaliau galėtų atsikvėpti prie nuosavo čiaupo. Nes sunku atbėgti į protą, kai pirma reikia vandens iš šulinio atsinešti...Tai tiek.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!