Mūsų laukė staigmena... Ir ne tik rungtynėse, o ir „Murrays“ bare, kur kiekvienas rungtynes stebim mes – ošianti lietuvaičių minia – mūsų laukė geras pusšimtis (o gal ir daugiau) kovingai nusiteikusių italų...
Hm... Tokiame rungtynių stebėjime čia, Dubline, dar nesu buvusi... Nuo pat pirmų sekundžių, kai vieningai traukėme Tautišką giesmę, po galingų plojimų iškart išgirdome himną italų kalba...
Tiek daug emocijų, išdainuotų lietuviškų dainų, skanduočių, džiaugsmo ir nusivylimo šūksnių... Ach, dar negaliu to pamiršti... Ir kai metant mūsiškiams baudas jauni italų vyrukai sako „One is fine, one is enough“ (liet. vienas taškas gerai, jo ir pakanka)... Ech – ne, nepakanka.
Ir taip šauniai, ir vieningai (atrodo, daug vieningiau nei kas kartą ) skambėjo „LIE-TU-VA“, o po to, deja, „ I-TA-LIJA“. Šėlo abiejų šalių sirgaliai, emocijos ir aistros virte virė ir kaito didžiajame ekrane...
Pratęsimas. Atsigręžęs jaunuolis tarsteli – „Na, neištvers mano širdis dar penkių minučių...“ Tyliai pagalvoju – mano irgi.. .Ištvėrė ir jo, ir mano, ir Tavo. Ir netgi tų vargšų italų, kurie buvo šalia mūsų... Tylėdami jie stebėjo mūsų laukinį pergalės džiaugsmą, o po to apkabino mus ir pasveikino... Dar paprašė nusifotografuoti su mūsų lietuvaitėmis šalia trispalvės. Jie šaunuoliai. Mes irgi. Jautėmės išdidūs, laimingi ir netgi pavargę nuo įtampos, tarsi patys būtume žaidę...
Šiandien jau kita diena... Skaitom atsiliepimus, vis dar sveikinam vienas kitą. Kaip nesidžiaugsi, kai turime tokią komandą geriausiųjų Europos ketvirtuke. O juk esam iš mažytės šalies, kurią net ne visi europiečiai žino... Arba jau žino ir dar sužinos. Ačiū mūsų ambasadoriams krepšininkams, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Rytoj – svarbi diena – Europos čempionato pusfinalis. Net jei rytoj būtų liūdna (tikėkimės, taip nebus), mums Jūs – visa komanda – jau esate ČEMPIONAI, visų sirgalių širdyse – patys geriausi iš geriausių...
Kalbant apie rytojų, Serbija – stipri ir, rodos, neįveikiama komanda, šluojanti varžovus iš savo kelio, bet mes tikim savo rinktine. Kaip sako Jonas Mačiulis, „aš svajoju tyliai“. Pasvajokim ir mes. Šiandien... O rytoj laukia kova...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!