Tokios reikliai meilios, santūrios ir kartu prieraišios, turinčios TOKĮ žvilgsniuką ir tokį balsiuką. Be to, kai buvo rasta, ji buvo neįtikėtinos spalvos, pusė kūno juodos spalvos, kita – rudos. Tačiau pamažu tas nudegęs saulėje kailiukas nusišukavo, ir šokoladinė spalva liko tik ant kojyčių, uodegos.
Ji globojama namų globoje, kuruojama „ SOS gyvūnų“ organizacijos ir dovanojama su dovanojimo sutartimi, su nuolaidomis kai kuriose Vilniaus veterinarijose.
Skiepyta, sterilizuota, testuota dėl katininių ligų (testai dėl FIV, Felv ir koronos neigiami). Jauna – spėjame, kad jai daugiausiai dveji. Deja, katytė turi bėdą – nuotraukose atrodo pikta, susivėlusi ir... sena. Ir taip ją fotografuoji, ir kitaip, o ji „susiraukia“... Žodžiu, Arvena – tikras iššūkis fotografams.
O šiaip ji labai greitai apsipranta naujoje vietoje, atrodo, nelabai kreipia dėmesį į tai. Net atnešta į veterinariją apžiūrai, ji iškart išlenda iš dėžės ir eina pasivaikščioti po kabinetą. Jai nieko nereiškia sustoti, užversti galvą ir pakalbinti veterinarą...
Arvena, kai nori, iš tiesų labai gerai moka „kalbėti“. „Meee, meee“, – garsiai sako ji, pasitikdama žmogų, bet praiena pora minučių ir išsikalbėjusi ji imasi murkti, trintis kaktyte į jus ir taikosi užlipti ant kelių. O tai ji labai mėgsta, tad tinka tiems, kas nori glaustūnės katės. Jai apskritai labiausiai patinka gulėti ant kelių, paskui ant lovos greta jūsų, na, blogiausiu atveju prisibuvus persikraustys ant fotelio pamiegoti.
Bet nepalikite jos ilgai vienos, jai norisi būti su žmonėmis... Sakyčiau, tai savininkiškai meili katė, murkdama ištiesia leteną, uždeda ant tavęs ir pagniaužo – tai va, tu, žmogau, esi mano.
Gal dėl to, kad nenori dalintis „savo žmonėmis“, Arvena nemėgsta kitų kačių. Ji jau po truputį ramiau ima į jas žiūrėti (o globėjų namuose, deja, visada gyvena ne viena katė), bet šiaip bėgiojančias gentaines laiko... pelėmis. Bando gaudyti ir net muštis. Todėl daug laiko jai tenka būti vienai uždarytai. Galit įsivaizduoti, kaip tai nepatinka katei, kuri myli žmones. Todėl globoje ji tikrai nepasiliks visam laikui.
Jai reikia atskirų namų, kur žmonės mėgsta, kai katė juos dievina. Na, taip gal kiek rūsčiai, nes kaip matote, jos išraiška neeilinė, bet vis dėlto... Arvena neišranki, ėda sausą maistą ir konservus, normaliai naudojasi kraiko dėže. Žmogaus neskriaudžia, nesidrasko ir nesikandžioja iš pasalų. Ji leidžiasi šukuojama, tik nepersistengiant.
Ne itin smalsi ir judri, nelaipioja užuolaidom ir apskritai ant spintų nesiropščia – ji iš tų retų kačių, kurios „trečio aukšto“ nemėgsta. Arvena linkusi „prie žemės“ – gal dėl to, kad kažkada turėjo kojytės traumą (veterinaras apčiuopė sugijusį gumbelį ant užpakalinės letenos), o gal šiaip ne aukštalipė. Taigi, ji gana patogi katė.
Labai svarbu jai rasti namus, kur kitos katės ar tuo labiau dar smulkesni augintiniai netrikdys (tikiu, kad galima susidraugauti per ilgesnį laiką, bet ar yra Lietuvoje tokių kantrių žmonių – nežinau).
Ji gali gyventi ir bute (kaip dabar), ir name, išeidama į kiemą. Tai rami katė, pripratusi prie vietos ji neturėtų toli bėgti.
Žvelgiant į jos išvaizdą, norisi pasakyti, kad jai tiktų „į tėvus“ metalistai, mistikai ar menininkai, bet iš tiesų tai tik išoriniai dalykai ir visai nesvarbūs. Svarbu, kad ją mylėtų, prižiūrėtų ir suprastų, kad katė ne žaislas. Arvena jau kartą buvo palikta likimo valiai, nesinorėtų, kad istorija kartotųsi.