Beveik kiekvienas, jau išgyvenęs šį kritinį amžių (kažkada buvo manoma, kad sunkiausias gyvenimo tarpsnis – paauglystė), jaučia pareigą pasidalinti savo beribe patirtimi ir išmintimi gausiai reitinguojamuose komentaruose, o tie, kurie dar nepriėjo šios ribos, lieja patyčias, naiviai tikėdamiesi, kad jiems šis baisus laikas neateis. Kaip tokioje situacijoje jaustis paprastam trisdešimtmečiui kaip aš?

Atsakymas nedžiuginantis: kaip nukainuotai lėlei vitrinoje arba nutrintai lėlei namuose. Pasaulyje, kur kūrybą išstumia vartojimas, o originalumą – mėgdžiojimas, mes tapome dar vienu produktu, atliekančiu savo siaurą funkciją ir nieko daugiau. Priklausomai nuo to, kurią standartų kategoriją atitinkame, susigalvojame savo vertę (kainą) ir ieškome tinkamo partnerio (laukiame pirkėjo).

Jei pavyksta pradėti santykius, atliekame išmoktus ribotus gero/blogo berniuko ir geros/blogos mergaitės vaidmenis (panašu, kad dabar madingi blogi berniukai ir blogos mergaitės, kurioms tenka viskas, ką aprėpia jų ribotas akiratis), vietoj to, kad tiesiog būtume savimi ir priimtume kitą žmogų kaip unikalią asmenybę.

Nors ši problema yra „užaštrinta“ žmonos/vyro radimo stadijoje, žaidimas nesibaigia ir po vestuvių, būtų jos prieš ar po to magiško trisdešimtmečio. Tiesa, tada atsiranda naujų, bet jau iš anksto sugalvotų, vaidmenų: „mažai uždirbantis neambicingas vyras“, „savimi nebesirūpinanti žmona“, „smurtaujantis girtuoklis“, „nepatenkinta žmona“ ir t.t. Aišku, pasitaiko išimčių su malonesniais epitetais, bet juk niekam nėra malonu skaityti apie svetimą laimę.

Kažkada mažiau turtingi ir ne taip išlepinti vaikai turėjo patys darytis savo žaislus ir žaisti pačių sugalvotus žaidimus. Galbūt dabar metas mums, trisdešimtmečiams, nustoti būti lėlėmis, kuriomis žaidžiama pagal kažkieno primestą programą ir pradėti kurti. Nuolat kurti geresnį save, dėl kurio nebūtų gėda ir kuris nesijaustų kaip dėvima kaukė, o taip pat kantriai statyti santykių tiltus, paremtus geranorišku supratimu, bet ne egoistiniais reklamos suformuotais įgeidžiais? Tik žaisdami savo žaidimą galime sugalvoti savas taisykles.

Pabaigai visiems vienišiems trisdešimtmečiams noriu palinkėti tvirtybės, o susaistytiems – supratingumo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų, papasakokite – ar taip pat susiduriate su sunkumais ieškodami antros pusės? Galbūt pastebėjote, kad moterys ar vyrai vieni kitiems kelia aukštesnius reikalavimus nei anksčiau? Ar būdami brandaus amžiaus jaučiate spaudimą ištekėti ar vesti iš giminių ir artimųjų?

Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: