...jau rugsėjo pirmąją buvau girtas kaip nežinia kas. Pirmų kartų vakaras! Nė nepastebėjau, kaip likome dviese su mergina, pokalbis liejosi laisvai... Viskas baigėsi pasakant „ate“ ir nekaltybei, aišku, manajai, nes ana tigrė tikrai rodė klasę (nors buvo negraži, lūpos per pusę veido). Patiko, tiek tegaliu pasakyt, nes daugiau atminty niekas neiškyla...
Praėjus pusei rugsėjo, išsiruošiau į paskaitas. Greičiausiai anam aluj buvo dar kažko, nes išsiblaivymo procesas vyko nežmoniškai ilgai, galvojau, skylė skrandy liko. Bet praėjo.
Paskaitos buvo neįdomios. Taškas. Atsėdėdavau, pliusą užsidėdavau – ir į svetelius. Žaisdavom kortom, žiūrėdavom filmus. Netrukus atradau šaunią kompaniją – puikūs studentai, kone genijai, o laisvu laiku, savaitgaliais – vakarėliai po vakarėlių. Triukšmo nebūdavo, tiesiog sėdėdavom ir žiūrėdavom vienas į kitą. Bokalas, taurė, stikliukas, ir veidai, kambarys, pasaulis imdavo atrodyti beveik pakenčiamas... Svajodavom, juokėmės, planavom užvaldyt pasaulį...
Ėjo mėnesiai. Susiformavo ritmas, kurio laikausi ir dabar: penkias dienas ari, dvi gyveni. Švenčių lauki kaip mažas vaikas, kad tik dar nugriebtum to saldaus gyvenimo nektaro...
Nemanau, kad pajėgsit suprasti, koks tai buvo buuum mano, kaimo nuobodos, pasaulėlyje. Niekada nemaniau, kad būtent gyvenimas barake bus tai, apie ką fantazuodavau – filmo verti nuotykiai, tikri draugai, pokštai, linksmybės...
Pamenu, kartą vienas draugelis užsuko į kambarį. Atsisėdo ir sėdi lyg kviestas. Atitraukiau akis nuo knygos – ką? ko nors reik? Tas tik už vertė akis ir mostelėjo ranka. Tada išgirdau. Išgirdau...
Pasiėmiau didelį laikraštį ir pasislėpiau už jo, nenorėjau, kad anas mane matytų. Perbraukiau ranka per veidą. Negaliu patikėti. Namie valandų valandas spoksodavau į po tvenkinuką plaukiojančias varles ar drybsodamas klausiau musių zyzimo. O dabar... Už sienos porelė mylisi taip, kad net sienos barška, girdžiu visus šlykščius kreipinius, adresuotus merginai... Žmonės elgiasi taip, lyg būtų vienui vieni savo pasaulyje, laukiniai, laisvi... Priimkit tai kaip metaforą... To nesitikėjau patirti. Laisvės... Tiesa, iš pradžių labiau mėgavausi atmosfera, tik paskui pats įsiliejau į veiksmą. Normalu. Tad ir jūs, jei iš pradžių kas bus ne taip, nesijaudinkit, bus gerai...
Kaip įrodymą galiu pateikti vieną įvykį... Likus porai mėnesių iki universiteto baigimo, kada viskas persikėlė į kitą lygį, keliems draugams buvo pareikšta – lėksit lauk ir iš bendriko, ir iš uniko... Naujokai mūsų kompanijoje, pirmakursiai, vos neverkė už juos: kas dabar bus, šitiek praeita, ir dabar... „Vaikeeeliai“, – juokėmės mes. Čia Lietuva, čia lietūs lyja! Ir nuplauna visas nuodėmes... Ypač tam tikros rūšies lietus... Dabar tie trys – teisininkas, rašytojas ir milžiniškos įmonės vadovas. Pinigai, bohema, prestižas!
Žodžiu, sakau taip: vaikai, eikit. EIKIT. Į šviesą, į laimę, į laisvę. Nepatiks – išeisit, menka bėda, yra tų pigių butų. Bet pabandykit, galbūt patirsit tai, apie ką tik sapnavot.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Visų pirma, jeigu jūs esate ramus, žinantis ko norite iš gyvenimo, siekiantis savo tikslo ir išsilakstęs žmogus – bendrabutis ne jums“, – rašė DELFI komentarų skiltyje Mindaugas Maižrimas, bendrabutį vadinantis vieta, kur vyrauja visiška laisvė. Panašu, kad ne vienas DELFI komentatorius iš tiesų – komentarų skiltyje tiesiog liejasi jų istorijas apie įdomybes, kurias teko patirti gyvenant kartu su kitais studentais.
Ir jūs prisiminkite studentiškus laikus! Papasakokite, ką bendrabutyje yra tekę patirti jums – kokių kambariokų turėjote, kokių vakarėlių dalyvis buvote? O gal gyvenimo bendrabutyje neištvėrėte ir patartumėte tėvams savo sūnums ir dukroms verčiau išnuomoti butą? Padėkite įsitikinti, ar audringas gyvenimas su studentais – mitas ar realybė.
Pasidalinkite savo istorijomis! Dviems laimingiesiems padovanosime po knygą!
Savo nuomone galite pasidalinti spausdami čia arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Studentas“. Skaičius ant paveikslėlio rodo, kiek žinučių žmonės atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos.