Tai galima pastebėti planuojant ir vystant sostinės susisiekimo infrastruktūrą. Nors per ketvirtį amžiaus automobilių padaugėjo daugiau nei dešimt kartų ir dėl to kasmet patiriami nuostoliai, mūsų politikai ir jų vadovaujami miesto planuotojai nedrįsta planuoti ir leisti privačioms verslo struktūroms įgyvendinti tokio lygio miestui būtinų susisiekimo sistemų.
Pokario metais Europos miestų gyventojai nuo automobilių spūsčių gelbėjosi po miestu įrengdami geležinkelius, įgavusius metropoliteno vardą. Tokių miestų Europoje daugiau nei pusšimtis, iš kurių 10 yra Vilniaus dydžio ir mažesni.
Tai kas trukdo pradėti metropoliteno planavimą Vilniaus mieste? Besigilindamas į šią problemą, vienareikšmiškai nusprendžiau, kad pagrindinė šio reiškinio priežastis – sovietinė mąstysena. Pasirodo, kad tai, kas buvo per 50 metų įkalta į galvas, negali išgaruoti per 25 metus. Visai nesvarbu kokiam socialiniam sluoksniui priklauso žmogus – politikas, tarnautojas, mokslininkas ar darbininkas. Dauguma jų mąsto sovietinėmis kategorijomis. Sovietiniais laikais metropolitenai buvo planuojami tik miestams, kurie turėjo daugiau nei milijoną gyventojų. Jų statyba buvo vykdoma biudžeto lėšomis. Nurodymas, kokias sistemas planuoti, ateidavo iš Maskvos.
Dar ir šiandien didžioji dalis visuomenės mano, kad metro gali rūpėti tik valdžiai, kad valdžia gali priimti sprendimą planuoti metro mieste tik esant milijonui gyventojų, kad ši sistema gali būti statoma tik biudžeto lėšomis.
Mąstymo inercijos negali pakeisti nei spūstys, nei aplinkos tarša, avarijos ar automobilio stovėjimo vietų stoka. Tikriausiai reikia didesnio ir akivaizdesnio poveikio, kad įvyktų esminis sąmonės pasikeitimas. Reikšmingas veiksnys turėtų būti ES paramos pabaiga.
Neleidžiant užsienio investuotojams vykdyti reikšmingų projektų, mažėja gyventojų užimtumas, didėja jaunų žmonių emigracija. Lyginant daugėja pensininkų, mažėja biudžeto pajamos, didėja mokesčiai, iš šalies bėga verslininkai, su savimi išsiveždami kapitalą.
Socialinė įtampa privers visuomenę pradėti intensyviau mąstyti ir daryti vakarietiškas, o ne sovietines išvadas.
Tai, ką mato įžvalgesni, didžioji dalis žmonių pamatys po 5–7 metų. Bet tai bus prarasti metai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!