Iki šiol pamenu tą dieną, kai pirmasis gydytojas po N aplankytųjų pasakė tikrąją diagnozę ir verdiktą. Mano mama dar perklausė, ar tai reiškia, kad ji niekad nebus močiutė, gydytojas pritariamai linktelėjo galvą, nes žodžių čia nė nereikėjo. Man tada tebuvo apie 15 metų, žodžius girdėjau, jų reikšmę suvokiau, tačiau kaip tai keičia visą gyvenimą, suvokiu tik dabar.
Šie metai kažkokie išskirtiniai – aplink bene visos draugės laukiasi ir tampa mamomis. Aš tai iš šono matau, tačiau pasveikinti, susitikti su jomis aš negaliu, man per sunku matyti jas laimingas ir suprasti, kad man tai tik nepasiekiama svajonė, o pokalbiai apie gimdymo sunkumus, bemieges naktis, skausmą maitinant – tik galbūt kito gyvenimo vizija.
Suprantu, kad ne ką lengviau yra ir mano vyrui. Suaugęs, sveikas, mylintis žmoną, tačiau... Iki pilnos dėlionės kažko trūksta ir visada trūks. Esu jam labai dėkinga, kad nepaisant mano trūkumų, jis visada buvo, yra ir, tikiu, bus su manimi.
Reiktų paminėti, kad vilties užuomazgą turim – surogatinė motinystė, kuomet genetiškai turėtume savo mažą stebuklą, bet Lietuvoje tai yra prekyba žmonėmis ir labai nelegalu. Lieka užsienio šalys, kurių įstatymai liberalesni, tačiau gydytojų paslaugų kainos mums neįkandamos – turėtume iki senatvės dirbti, kad užsidirbtume. Ta viltimi ir gyvename, kad įstatymai taps liberalesni ir gal tada žingsnis po žingsnio galėtume artėti link savo svajonės – dukrytės arba sūnelio. Gal aš tik moteris, o ne stebuklas, bet savo vaiką auginti ir mylėti noriu be galo, be krašto.
Lengviausia šiuo atveju yra pasakyti: „Pfff, įsivaikinkit, ot problemą rado, vaikų namai pilni, tik rinkitės“. Bet taip gali pasakyti tik bejausmiai, supratimo ir užuojautos neturintys beširdžiai, nematantys toliau savo nosies, o kiekviena mama, įsijautusi į mano situaciją, tikrai rastų, ką protingesnio pasakyti.
Kaip bebūtų, esu laiminga turėdama nuostabų vyrą šalia, nors ir kasdien braukiu ašarą, matydama besišypsančias šeimas, stumdančias atžalų vežimėlius. Viską atiduočiau už galimybę prisijungti prie tokių šeimų, bet, deja, tai lieka tik svajonės. Ką gali žinoti, svajonės kartais pildosi, bet šiandieniai įstatymai neleidžia tuo tikėti ir vis sugrąžina į realybę. Kas iš to gyvenimo, jei vėliau neturi kam perduoti jo pasiekimų? Dauguma dirba, gyvena, stengiasi dėl vaikų, o dėl ko gyventi mums? Turbūt tik dėl tos minimalios leisgyvės vilties, kad galbūt kada nors...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalinti savo patirtimi ar patarimais? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: