Susiklostė tokia situacija, kad 2014 m. pabaigoje dėl reorganizacijos netekau darbo. Darbo vieta iškelta į sostinę. Kadangi Alytuje turime savo butą, vyras turi darbą, o vaikai darželinukai, keltis į Vilnių net nesvarstėme, nes vaikams darželio nebūtume gavę, dar būsto nuoma.
Čia turime savo būstą, vaikai lanko darželį, į kurį patekti nėra jokių problemų, todėl pradėjau ieškotis naujo darbo.
Na ir prasidėjo darbo paieškos maratonas. Buvau nusiteikusi optimistiškai. Turiu aukštąjį išsilavinimą ir nemažą darbo patirtį (administravimo ir finansų srityse), maniau darbą tikrai nesunkiai rasiu savame mieste. Pasirodo, klydau.
Darbo ieškausi jau metus, o rezultato jokio. Bandau tiek į valstybines įstaigas, tiek į privačias. Į valstybines įstaigas Alytuje neturint „stogo“, paprasti mirtingieji nepatenka. Per metus dalyvavau visuose paskelbtuose konkursuose į valstybės tarnybą, viename jau tik paskelbus konkursą internetiniuose portaluose vyko dalinimasis informacija, kad į ta vietą ateis savas žmogus. Taip ir buvo. Konkursą „laimėjo“ viršininkėlio žmona, kitame konkurse „laimėjo“ viršininko giminaitė. Į dar kitą konkursą padaviau dokumentus, paskambino iš tos įstaigos ir pasakė atsiimti dokumentus, nes žmogus, kuris laimės konkursą jau yra.
Privačiame sektoriuje situacija – ne ką geresnė. Darbo skelbimus skaitau kas dieną, CV išsiunčiau begalei firmų, tačiau ten ,„dirbantys“ darbuotojai net neįstengia atrašyti, kad CV gautas, bus įvertintas ir informuosime apie sprendimą. Nemanau, kad tai labai sunkus darbas, paprasčiausias žmonių negerbimas, nes išsiuntus CV nežinai, ar jie gavo, ar konkursas jau vyko ar dar ne. Atsakė tik vieno prekybos centro administracija. Teko važiuoti į tas įstaigas ir klausti, ar gavote CV, ar ne, kada vyks konkursas, tačiau atsakymus visose gavau, kad nežinom, kada čia kas vyks, jeigu tiksite, paskambinsime ir pakviesime į pokalbį, jeigu ne, tuomet neinformuosime visai.
Eilinį kartą įsitikini, kad konkursas paskelbtas tik dėl akių. Teko eiti į gamyklas ir prašyti, kad priimtų paprasta darbininke prie konvejerio, jų atsakymas – nepriimsime, nes jūs, turinti aukštąjį išsilavinimą, nedirbsite, ieškosite kito darbo.
Paskutinį smūgį sudavė vienos firmelės vadovas. Skelbimą, kad ieškoma biuro darbuotoja, radau Darbo biržos portale, atlyginimas buvo parašytas 750 eurų brutto, pagalvojau kaip Alytuje tai – tikrai alga gera. Išsiunčiau CV, pakvietė į pokalbį. Patekau į dvejetuką, klausia, kokia alga tenkins, sakau, parašyta skelbime 750 eurų, tiek ir norėčiau. Aišku, nepaskambino.
Po 2 mėn. sulaukiu to direktoriaus skambučio, sako firma plečiasi, gal galite ateiti pasikalbėti. Ateinu. Jis sako, kad praeitą kartą manęs nepriėmė, nes rado kandidatę, kurios darbo užmokestį Darbo birža subsidijuoja 12 mėn. (t.y. 12 mėn. įmonei Darbo birža apmoka 50 proc. jai mokamo darbo užmokesčio). Jis man liepia nueiti ir išsiaiškinti, jeigu mane priimtų, ar birža taip pat subsidijuotų man mokamą darbo užmokestį. Išsiaiškinu, kad šiais metais ne, tik nuo kitų metų. Tuomet jis ir sako: tai va, nuo kitų metų jūs – rimtas kandidatas.
Taip norisi pasakyti, kad tada savo skelbime ir įrašykite, kad nesikreiptų neremiami Darbo biržos, bet atsidaro durys ir ateina prieš kelis mėnesius priimta biuro administratorė, kurios darbo užmokestį 12 mėn. subsidijuos Darbo birža.
Pirmiausiai pamatau ne ją, bet užuodžiu prakaito kvapą, paskui per duris įeina moteris, apsirengusi pilvo nedengiančiu megztiniu ir šviečiančiais išvirtusiais lašiniais, kelnės tokios, kad atsisėdus pasimato užpakalis. Pirmas įspūdis atėjus į tokią firmą ir pamačius tokią biuro administratorę susidarytų siaubingas. Yra biuro drabužiai ir yra laisvalaikio, bet kadangi darbdaviui pirmas prioritetas, kad jam nereikės 12 mėn. mokėti pilno atlyginimo, o po 12 mėn. turbūt vėl ieškosis kito darbuotoj, kitaip ir būti negali.
Nesuprantu, kaip galima susirasti darbą, jeigu turi aukštąjį išsilavinimą, bet neturi įtakingų dėdžių, kurie tave užtartų ir nesi subsidijuojamas Darbo biržos. Lietuvai jauni ir perspektyvūs žmonės nereikalingi. Kur žiūri valdžia, visas darbo vietas keldama į didmiesčius, kur regionų politika, kodėl nepriimti įstatymai, kad pensininkui, suėjus 65 metams, jis būtų atleistas arba jeigu jis lieka dirbti, jam nemokama pensija. Kur dėtis jauniems žmonės auginantiems vaikus? Peržiūrėjus darbo skelbimus apima depresija – reikalavimai aukščiausio lygio, o atlyginimas minimalus. Kaip išgyventi? Kur rasti darbą? Turbūt kaip ir daugeliui, lieka emigracija. Kreipiuosi su viltimi, gal šį straipsnį perskaitys Alytaus darbdavys, kuriam reikalinga darbuotoja (išsilavinimas bakalauras, vadyba ir verslo administravimas).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!