Likti Lietuvoje bet kokia kaina siekęs verslininkas: esu nurašytas draugų

„Lietuvoje yra pilna vietos atradimams“, - sako skraidinimo oro balionais verslu užsiimantis Vytautas Samarinas. Jam teko skraidyti virš Italijos Alpių, kai horizonte nesimatė nieko – tik kalnai, iš baliono krepšio apžiūrėti Kenijos plokščiakalnį ir pamatyti būrius lakstančių antilopių.

Tačiau verslininkas tvirtina, kad praskridus virš žaliuojančios Labanoro girios įspūdis ne ką mažesnis – Lietuva įkvepia grožiu ir gamta, todėl būtent čia jis norėjo imtis oro balionų verslo, dar tada, kai beveik niekas to nedarė.

Likti Lietuvoje – bet kokia kaina

Trauką oro balionams V. Samarinas pajuto dar būdamas studentas. Tuo metu jis įstojo į oreivystės sporto klubą, su komanda pradėjo keliauti nuo Sevilijos Ispanijoje iki Ukrainos lygumų. Tačiau galimybę pabūti krepšyje turėjo retai, kadangi pats nemokėjo pilotuoti. „Tai pasidarė mielas širdžiai hobis, todėl labai greitai pats užsimaniau skraidyti“, - prisimena jis.

Vyras kelerius metus Vokietijoje mokėsi pilotuoti balioną, galiausiai įgijo licenciją ir nusprendė grįžti į Lietuvą. Tačiau čia nebuvo galimybių dirbti norimą darbą, kadangi pramoginiais skrydžiais užsiimančių verslininkų beveik nebuvo, veikė tik oro balionų sporto klubas.

„Manęs niekada nežavėjo mintis, kad turėsiu gyventi kur nors užsienyje, turėsiu emigruoti, savo mėgstama veikla norėjau užsiimti būtent Lietuvoje, todėl reikėjo kažką daryti“, - verslo pradžią prisimena jis.

Kurti įmonę, kuri Lietuvoje keleivius skraidins oro balionais, tuo metu buvo didelis iššūkis, nes pačių keleivių beveik nebuvo, o įranga kainavo didžiulius pinigus. „Kai nieko nėra – nebaisu ir pradėti“, - juokiasi verslininkas, pridurdamas, kad viskas prasidėjo gana keistai, nes galutinai kurti verslą pasiryžo tik internete pamatęs laisvą domeną „Oro balionai“.

„Vokietijoje kiekviena, kad ir mažiausia oro balionų įmonė turėjo savo interneto puslapį, o pas mus niekas tokio neturėjo. Todėl, kai pamačiau laisvą domeną labai nudžiugau, tai buvo lyg ženklas pradėti“, - juokiasi jis. Vyrui iš oreivių sporto klubo pavyko gauti per didelius, sportui netinkamus oro balionus, kažkiek reikiamos įrangos įsigijo pats. Vienam viską pradėti nuo nulio buvo neįmanoma – vienas oro balionas kainuoja labai brangiai, pavyzdžiui, šiandien jį galima nusipirkti už 70 tūkst. eurų.

Šiuo metu Lietuvos padangėse skraido penki įmonės balionai. Vis dėlto, V. Samarinui teko gerokai padirbėti dėl dabartinio rezultato. „Tuo metu man buvo kokie 24 metai, atrodžiau dar kokiais penkiais metais jaunesnis, todėl sunkiausia buvo įrodyti klientams, rėmėjams, kad esi patikimas, saugiai viską darai. Be to, internetu naudojosi nedaug žmonių, todėl reikėjo galvoti kaip pasireklamuoti, patys nešiojome ir dalijome skrajutes“, - prisimena jis.

Parduotos oreivio vasaros

Verslininkas juokiasi, kad vasarą draugai jam jau nebeskambina, nebekviečia į gimtadienius ar iškylas. „Beprasmiška. Esu nurašytas“, - juokiasi jis, tvirtindamas, kad darbas atima visą jo laisvalaikį. Oro balionų verslą Lietuvoje drąsiai galima pavadinti sezoniniu, kadangi jis tęsiasi nuo balandžio iki spalio vidurio. Dėl to šiltuoju metu laiku vyras pluša neatsikvėpdamas, bent kelių dienų atostogos jam yra per didelė prabanga.

„Aš kartais lyginu šitą verslą su Palanga ar kitais kurortais. Ten visi, tiek kavinės, tiek kitos paslaugos gyvena tuo pačiu principu, bet nuo to nepabėgsi. Gali pasidaryti didelę tragediją arba ieškoti pliusų “, - pasakoja jis visai nesipiktindamas trumpomis lietuviškomis vasaromis. Atvirkščiai, jis sako, kad šaltuoju metu gali pailsėti, daugiau laiko skirti tarpininkų bei rėmėjų paieškai, megzti naudingus kontaktus dėl naujų balionų įsigijimo. Jis netgi teigia, kad Lietuva yra palanki oro balionų skrydžiams, nes per tas 180 dienų pilotai padaro po 100 ar 150 skrydžių. „Parduotos vasaros“, - sako jis, neneigdamas, kad sezono metu nuolat suka galvą kaip per tas 180 dienų užsidirbti tiek, kad nereikėtų rūpintis dėl kitų pusės metų.

Sunkiausia verslininkui susitvarkyti su blogu oru, nes to, kaip pats juokauja, padaryti neįmanoma. Oro balionas negali pakilti kai lyja, stipriai pučia vėjas, artėja audros debesys. Vasarą tai ne tokia jau reta situacija, todėl kartais jie tiesiog negali pakilti. Rudenį oreiviai susiduria su kita problema – rūku, per kurį važiuoti pavojinga net su automobiliu.

Kartais V. Samarinas susiduria ir su klientų nenoru skristi. Keleivius išgąsdina blogas oras, apniukęs dangus. „Nors matom, kad debesys tikrai pasitraukė, lietaus nebus – vis tiek atsisako. Tačiau neseniai dvi valandas skraidinom užsieniečius, kurie nepabūgo apsiniaukusio dangaus. Jie į Lietuvą atvažiavo vos vienai parai dėl svarbios konferencijos, todėl labai norėjo pamatyti šalį bent iš dangaus“, - pasakoja jis.

Vyras džiaugiasi, kad norinčiųjų pasiskraidyti netrūksta ir jų netenka įtikinėti įlipti į oro baliono krepšį kaip anksčiau. „Žmonės bijojo oro pramogų, galvodavo, kad nesaugu, ekstremalu, tačiau dabar net nereikia jų raginti, tuo labiau, kad pasiskraidymas kuo toliau tuo labiau pinga“, - šypteli. Jis pastebi, kad žmonės dažnai pasiskraidymu nustebina draugus ar artimuosius, tai tapo populiari dovana.

Planai pietų pusrutulyje

Vis dėlto V. Samarinas pripažįsta, kad skraidymas oro balionu nėra toks nekaltas užsiėmimas: „Taip, žinoma, kai kyli keturis kilometrus virš Alpių su deguonies kauke, tai nėra taip jau saugu, visko gali atsitikti. Tačiau su klientais tokių dalykų nedarome. Pramoginiuose skrydžiuose negali būti jokių klaidų.“

Kartais oreiviams staigiai tenka pakoreguoti skrydžio planą dėl pakitusio vėjo ir nors pakilimą visada galima preciziškai suplanuoti, tiksliai nusileisti niekada nepavyksta. Todėl daugeliui rimtų aviatorių šis užsiėmimas atrodo eksremalus, kadangi pas juos tiek pakilimas, tiek nusileidimas vyksta itin tiksliai.

Verslininkas tvirtina, kad šiuo metu rinka prisotinta ir yra ne viena įmonė, skraidinanti pramogautojus, tačiau didėjanti konkurecija tik užgrūdina, priverčia ieškoti originalių sprendimų. V. Samarinui praėjusiais metais teko padirbėti Kenijoje: „Pamačiau kaip jie dirba ir net atsirado įkvėpimas, kadangi ten nereikia taip stipriai stengtis, o mums, mažoje Lietuvos rinkoje, nuolat tenka būti išradingiems.“

V.Samarinas per tuos keliolika metų jaučiasi sukaupęs pakankamai patirties ir subrendęs kurti įmones užsienyje. „Esame gerai pasiruošę ir nusiteikę plėsti verslą netgi tose rinkose, kur yra oro balionų įmonių. Pavyzdžiui, galėtume vasarą dirbti Lietuvoje, o žiemą šalyse, kuriose mūsų vasaros metu yra per daug karšta skraidyti oro balionais. Egzotiškai skamba, bet žiemą tai galėtume daryti pietiniame pusrutulyje – Kenijoje, Tanzanijoje. O gal tai būtų Jungtiniai Arabų Emyratai ar Tailandas“, - šypteli.

Vyras atkreipia dėmesį, kad oro balionus taip pat galima išnaudoti ir kaip neįprastą reklamos platformą, kurią iš karto gali pamatyti tūkstančiai žmonių. Verslininkas sako, kad galima tik filosofuoti, kiek tokia nišinė reklamos rūšis veikia žmones, tačiau reikia pripažinti, jog oro balionas visada prikausto dėmesį.

„Galų gale tai vienintelė reklamos forma, kuri yra taip gausiai paveiksluojama, žmonės dalinasi nuotraukomis internete ar mobiliaisiais. Ji, giliu mūsų įsitikinimu, yra draugiška ir įsimenanti“, - sako jis.

Šiandien dešimtys oro balionų danguje jau nieko nebestebina. Vilniuje virš galvos juos galima pamatyti kone kiekvieną dieną, dažnai jie pakyla ir virš Trakų ežerų. „O kažkada žmonės stebėdavosi danguje pamatę tris oro balionus. Jei praskrisdavo dešimt – galvodavo, kad vyksta kažkokia šventė“, - šypteli V. Samarinas. Jis gali pasidžiaugti, kad įgyvendinti savo tikslą jam vis dėlto pavyko. Vyras ne tik sėkmingai užsiima mėgstama veikla Lietuvoje, bet ir iš to uždirba.