Tad jeigu jau ryžosi įsigyti šuniuką – būtinai nori mažiuko. Ir kuo mažesnio, geriausiai mėnesio amžiaus, dar su mamos pieno žyme ant snukučio, nes jis toooks mielas (laimei, bent jau turintys LKD kilmės dokumentus šuniukai į naujus namus gali keliauti nuo 2 mėn. amžiaus). Ir atvirkščiai, paauginti 4-6 ar dar vyresni keturkojai nėra mielai perkami, nes „norisi šuniuką užsiauginti savaip“. Mano nuomone, kaip tik vyresnis šuniukas yra geresnis pasirinkimas, nes...
Gamtinius reikalus atlieka lauke
4 mėn. ir vyresnis šuniukas dažniausiai savo gamtinių reikalų jau neatlieka namuose. Arba atlieka tam tikrose vietose – tarkime ant palutės. Paaugintas šuniukas jau geba ilgesnį laiką sulaikyti šlapimą ir sulaukti, kol namo sugrįš šeimininkai ir išves jį į lauką. Na, o visai mažytis keturkojis šlapinasi ir tuštinasi daug kartų per dieną, bet kur. Mieliausiai ant kilimo, nes neslysta letenos.
Kartais toks šunyčio elgesys veda iš proto šeimininkus (ypač, jeigu keturkojį įsigijo kažkokio impulso vedini, gerai neapgalvoję ar jo tikrai reikia). Nepatyrę šeimininkai gali ilgai vargti mokydami šunelį gamtinius reikalus atlikti lauke arba neturėti kantrybės vos prabudę pasičiupti augintinį ir su pižama bėgti į kiemą (ir dar pakęsti klausiamus kaimynų žvilgsnius). Tad, jeigu yra galimybė rinktis – bent jau aš rinkčiausi paaugintą, kuris ramiai snaustų šalia lovos ir naktį ant grindų nepaliktų „nematomų“ balučių (nėra smagu basa koja į jas įlipti).
Neturi „adatėlių“
Maždaug iki 4 mėnesių šuniukas elgiasi kaip piranija, arba užuolaidų segtukas. Neįmanoma nuo sofos nuleisti kojų arba ramiai pereiti per kambarį, nes tuoj į kelnes (arba nuogas kojas) susminga jo aštrūs dantukai. Jeigu namuose auga maži vaikai, dažniausiai jie bijo mažo šunyčio, bėga nuo jo, o šis žaismingai vejasi ir taikosi į kojas. Šuniukas nori žaisti, siausti, nejaučia savo jėgos ir gali tikrai skaudžiai įsisegti mažam vaikui. Kartais vaiko ir šuniuko draugystė tuo ir baigiasi, net deramai neprasidėjusi.
Be abejo, parsinešus namo tokį mažą šunytį, nuo pirmos dienos reikia auklėti ir neleisti kramtyti visko, kas pakliuvo, bet vis tiek kenčia šeimininko kojos, rankos, nosis (kai pasiima ant rankų pamyluoti). Paaugintas šuniukas gali būti toks pat žaismingas ir lygiai taip pat nejausti savo jėgos, tačiau jeigu jam keičiasi dantys iš „adatėlių“ į nuolatinius – jis žaisdamas nesikandžios taip skausmingai ir, be abejo, jau lengviau supras komandą „ne“.
Išmokęs „gero“ elgesio taisyklių
Kalė šuniukus ne tik maitina, bet ir auklėja. Jeigu kuris nors mažylis elgiasi blogai ar lipa jai ant galvos tikrąja to žodžio prasme, kalė sudrausmina garsiai urgzdama ir parodydama kur yra ribos. Kuo trumpiau šuniukas būna su savo mama, tuo mažiau suvokia, kad tam tikrų ribų pažeisti nevalia.
Keturių mėnesių ar vyresnis keturkojis jau yra išmokęs nuolankumo – kartais pakanka vieno „ne“ ir atsitraukia, atsisako ketinimų nugvelbti kokį skanų kąsnį nuo stalo arba į koją įsikibti. Būdami šalia mamos šuniukai mokosi bendrauti su žmonėmis, hierarchijos taisyklių. Tad parsinešus vyresnį šuniuką namo lengviau jį auklėti.
Paaugintą šuniuką patarčiau rinktis ir dėl to, kad ryškiau matosi jo temperamentas – mažiau galimybių įsigyti itin baikštų ar agresyvų šuniuką. Na, o visai mažiuko šuniuko pasirinkimas yra savotiška loterija, nes veisėjas gali tik nuspėti, kokio temperamento yra kelių savaičių šuniukas, tačiau pasakyti tvirtai, koks jis bus - neįmanoma. Aišku, atsižvelgiant į šuniuko veislę, jo tėvus, senelius galima numatyti, koks turėtų išaugti šuniukas, tačiau tik numatyti.
Ko nereikia bijoti
Kaip minėjau, dažniausiai žmonės ieško mažo šuniuko, nes nori jį „išsiauklėti pagal save“ (nelabai suprantu, ką tai reiškia, nes visi šunys turi išmokti paklusnumo, būti socializuoti, mokėti bent svarbiausias komandas, bet tegul...). Tačiau praktiškai iki metų šuniukas yra dar visiškas „vaikas“ - tikrai be jokio vargo išsiauklėsite jį kaip norėsite, aišku, jeigu auklėsite.
Paaugintas šuniukas naujoje šeimoje pritampa greičiau ir lengviau negu mažytis šunelis, kuris pratęs miegoti ir siausti su visa gauja. Dažnai toks jau „didelis“ šuniukas naujuose namuose iškart pritampa, nes nereikia dėmesio dalintis su kitais arba nuolatos būti žemiausiu gaujoje (po šeimininkų, jų vaikų, kitų suaugusių šunų). Paaugintas šuniukas lengviau miega jau pačią pirmą naktį naujuose namuose, supranta, ką reiškia „vieta“ ir necypauja kiaurą naktį. Jis ir namuose vienas lengviau pasilieka, ir mažiau griaužia baldus – nes būna išaugęs iš „graužiko“ amžiaus.
Na, o ką daryti su gražiais prisiminimais apie mažytį šuniuką, kurių visi nori? Manau, prisiminimų ir taip pakaks. Šuo vidutiniškai gyvena 10 metų, tad jeigu jis bus tikras jūsų draugas, prikaupsite gražių prisiminimų apie jį visam savo gyvenimui.