Ir nors ekspertai neretai pabrėžia, kad iš tiesų Rusija už NATO yra silpnesnė, nei bando įrodyti, nerimą Aljanso narėms turėtų kelti ne tik karinės pratybos, pavojingi skrydžiai pasienyje bei vieši Kremliaus jėgos demonstravimai ar pareiškimai.
Pamažu daugėja įtarimų, kad Rusija pažeidė dar vieną susitarimą su JAV ir Lietuvos kaimynystėje esančioje Kaliningrado srityje po mažiausiai kelių dešimtmečių pertraukos paslapčia vysto milžiniškos galios pajėgumą, kuris gali pakeisti galios pusiausvyrą visame regione ir bet kokio konflikto mastą perkelti į baisesnį lygį, nei matome Ukrainoje.
Kol visos Europos dėmesys pastaruoju metu, regis, sutelktas į plūstančių pabėgėlių problemą, lengva pamiršti tai, kas vyksta Lietuvos kaimynystėje.
Žinoma, nepastebėti Rusijos karinės galios stiprinimo neįmanoma – būtent todėl JAV bei kitos NATO sąjungininkės reagavo į Baltijos šalių prašymus stiprinti gynybinius pajėgumus: atsiuntė karių bei technikos ir oficialiai įsteigė regionines NATO vadavietes.
Tiesa, tiek amerikiečių kariškiai, tiek ekspertai kone vieningai sutaria, kad bent jau kol kas Rusijos konvenciniai pajėgumai nusileidžia NATO – esą net ir viešai mankštindamas karo raumenis Kremlius nėra pajėgus pakartoti Krymo okupacijos pavyzdžio prieš Baltijos šalis.
Juolab dažnai mėgstama pabrėžti, kad Baltijos šalys – ne Ukraina, ne Gruzija. Mes priklausome NATO, o bet koks NATO konfliktas su Rusija baigtųsi branduoliniu karu, kurio niekas nebūtų linkęs rizikuoti, tiesa? Tokia logika tarsi ir skambėtų paguodžiamai, tačiau ji yra klaidinga dėl dviejų priežasčių.
Mat, Rusija ne tik nesislapstydama stiprina savo karinę galią Vakarų karinėje apygardoje ir ruošiasi konfliktui su Vakarais, bet imasi ir kitų, mažiau pastebimų priemonių, kurios Europoje neretai susilaukia tik paviršutiniško ir trumpalaikio dėmesio. Viena priemonių – taktinio branduolinio arsenalo stiprinimas, paverčiant šiuos ginklus tiek tiesioginės grėsmės įrankiais, tiek bauginimo ir šantažo priemonėmis. Kaip tai vyksta, ir kodėl apie tai dar nedaug kalbama?
Juk Lietuva, o kartu ir visa Europa jau nesyk girdėjusi apie Rusijos bombonešių skrydžius palei NATO sienas, raketų „Iskander“ dislokavimus, tačiau į viešąją erdvę išmesti teoriniai bauginimai lengvai pasimeta bendrame sraute, prie jų tarsi įprantama. Todėl nelengva pastebėti kelių, iš pirmo žvilgsnio ne itin susijusių įvykių seką Lietuvos kaimynystėje. Nors būtent ši nerimą kelianti Rusijos veiksmų dėlionė gali lemti Baltijos šalių saugumo ateitį.
Sumenkusią potenciją maskavo atomo galia
Pirmoji dėlionės dalis – Kaliningrado sritis. Po Antrojo pasaulinio karo nuniokojusi buvusius Vokietijos Rytprūsius Maskva sritį pavertė vienu labiausiai militarizuotu žemės lopinėliu pasaulyje.
Pirmojo Šaltojo karo laikais kariniu placdarmu virtusi sritis priglaudė per 100 tūkst. karių, tūkstančius vienetų įvairios karinės technikos, tuometinės Sovietų Sąjungos Baltijos jūros laivyną. Kadaise vokiškai (bei lietuviškai) vadinti miesteliai gavo su kraštu nieko bendro neturinčius rusiškus pavadinimus – Černiachovskas Sovetskas, Čkalovskas, Kaliningradas. Prie pagrindinių miestų įrengti kariniai oro uostai, bazės, Europą užkariauti pasiruošę daliniai.
Žlugus Sovietų sąjungai Kaliningrado sritis kone iš inercijos vis dar vadinta itin militarizuotu kraštu. Taip yra netgi dabar, nors pažvelgus į sausus skaičius, Rusijos karinė galia Kaliningrade tėra buvusios galios praeities šešėlis – dešimt kartų mažiau karių, per Lietuvą geležinkelio bėgiais supjaustymui išvežti tūkstančiai tankų, kitos šarvuotosios technikos, dalį kurios niekas taip ir nepakeitė. Po 1991 metų susitarimo su Vašingtonu Maskva įsipareigojo išgabenti ir branduolinius ginklus iš Kaliningrado srities – mainais amerikiečiai nestiprino savo pajėgumu Europoje ir niekada neperkėlė savo branduolinių ginklų į Vakarus nuo Vakarų Vokietijos.
Tokį vaizdą kaimyninių šalių – Lenkijos, o vėliau ir Lietuvos narystė NATO tik sustiprino. Todėl Rusija ėmėsi, jos nuomone, atsakomųjų veiksmų – kaip pusamžis vyras, praradęs potenciją nebėra pajėgus lovoje, todėl nusiperka prabangų automobilį, taip ir Rusija ištraukė savo kozirį.
Prieš 15 metų konfliktu tarp NATO ir Rusijos nekvepėjo. Atslūgus1999-ųjų įtampai Kosove, kur rusų ir NATO kariniai daliniai vienu metu vos nepraėjo vieni į kitus šaudyti, Rusija ir toliau paskendo savo problemose – tuomet dar netrapi Vladimiro Putino valdžia tebuvo stiprinama, Čečėnijos karas dar buvo opi ir pūliuojanti Rusijos žaizda. Kremlius neturėjo daug jėgų priešintis Baltijos šalių siekiui tapti NATO narėmis, nors Maskva naudojo visas diplomatines ir kitas priemones, kaišiojo pagalius į ratus. Kita priemonė - jėgos demonstravimas, savotiškas šantažas.
Tiesa, 2000-ųjų vasaros pradžia nežadėjo jokių krizių. Iki JAV prezidento rinkimų ir George‘o W.Busho išrinkimo buvę likę 5 mėnesiai, iki pasaulį pakeitusių Rugsėjo 11-sios įvykių – daugiau nei metai. Tačiau birželio pradžioje JAV Gynybos Žvalgybos Agentūra pateikė tuometiniam JAV prezidentui Billui Clintonui slaptą ir nerimą sukėlusią ataskaitą.
Apie ją dienraščio „Washington Post“ žurnalistas Walteris Pincius, kaip pats teigė - iš šaltinių sužinojo tik žiemą. 2001-ųjų sausio pradžioje „Washington post“ pasirodė straipsnis, kuriame, remdamasis žvalgybininkų pranešimais, patyręs žurnalistas pateikė sensacingą teiginį: Rusija pažeidė susitarimą su JAV ir Kaliningrado srityje dislokavo taktinius branduolinius ginklus.
Pirmojo Šaltojo karo laikais abi pusės netgi vadovavosi doktrina, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimas mūšio lauke prieš karinius objektus yra logiškas, pateisinamas ir nebūtinai sukeltų tą pražūtingą branduolinį karą, naudojant strateginę ginkluotę.
Po Šaltojo karo tiek JAV, tiek Rusija sumažino savo taktinį branduolinį arsenalą, tačiau rusai iki šiol turi apie 2 tūkst. tokių galvučių.
Žinoma, „Washington post“ pranešimus Rusija ėmė karštai neigti, o V.Putinas – kurio Vakarų žiniasklaida tuomet dar gerai nepažinojo – išjuokė. Bet įdomiausia tai, kad JAV administracija, nors ir pažadėjusi ištirti įtarimus, labai lengvai užglaistė kilusį triukšmą. Vėliau, ypač po Rugsėjo 11-osios įvykių, kai Rusija demonstratyviai pasiūlė JAV savo pagalbą kovoje prieš terorizmą, taktinių branduolinių ginklų Kaliningrade klausimas buvo iš viso užmirštas.
Paskutinį sykį Rusijos taktinių branduolinių ginklų Kaliningrade klausimas buvo iškilęs 2011 metais, Vašingtonui derantis su Maskva dėl strateginio branduolinio arsenalo mažinimo. Tuometinė Lietuvos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė tikino, jog esą „jokia paslaptis, kad šalia mūsų, Karaliaučiaus krašte, tokio ginklo esama“.
Atleistas pulkininkas ir užklydę lietuviai
Nei R.Juknevičienė, nei W.Pincius daugiau negrįžo prie šios temos. Tiesiog trūko aiškių įrodymų. Susisiekus su „Washington post“ žurnalistu W.Pinciumi, šis apgailestavo, kad visi šaltiniai dingo, kaip į vandenį, o žadėtų palydovinių nuotraukų jis nesulaukė.
Vis dėlto nuo 2008 metų, po karo su Gruzija prasidėjusi Rusijos karinių pajėgų reforma nupūtė nemažai dulkių nuo gremėzdiškos karinės struktūros bei apnuogino ne tik rusų kariškių ydas, bet ir netikėtai atskleidė kai kurias paslaptis.
Vienu Rusijos karinės reformos tikslų buvo įvardytas personalo mažinimas ir profesionalumo didinimas. Ypač didelis dėmesys skirtas karininkams: tūkstančiai įvairaus rango karininkų – nuo eilinių leitenantų iki įtakingų generolų įvairiausiais būdais neteko pareigų. Vienus pašalinti pavyko grynai techniniais, biurokratiniais būdais, kitiems sukurptos bylos.
Bet staiga, lyg iš giedro dangaus paaiškėjo, kad kvalifikaciją į Sankt Peterburgą išvykusiam ir karjeros laiptais kopti pasiruošusiam pulkininkui mesti net penki sunkūs kaltinimai, tarp jų – sukčiavimu, įgaliojimų viršijimu ir valstybės lėšų pasisavinimu.
Rusijos armijoje nieko nestebino mažo ar stambaus masto vagystės, nelegalūs versliukai „į kairę“. Tad kodėl svarbus būtent šio pulkininko atvejis? Tai yra dalis dėlionės, mat pulkininkas Fomenko vadovavo ne šiaip eiliniam kariniam daliniui Kaliningrado srityje.
Iš pirmo žvilgsnio karinis dalinys Nr. 20366, regis, niekuo ypatingu neišsiskiria. Į Šiaurės vakarus nuo Kaliningrado miesto, šalia Čkalovsko karinio oro uosto, Kolosovkos (Vilgaičių) kaimelyje įsikūręs jūrų pėstininkų batalionas būtų tik eilinis nuobodus dalinys.
Tačiau netikėtas ir kurioziškas įvykis, į kurį šių metų vasario pabaigoje įsipainiojo lietuvių žurnalistai, priminė, kodėl Kolosovka vis dar yra draudžiamoje karinėje zonoje. Apie tai su karine tema nesusijusią laidą filmavę Lietuvos televizijos žurnalistai tuomet nieko nežinojo.
„Mes buvome sulaikyti. Tiesiog iš nežinojimo filmavome zonoje, kur užsienio piliečiams negalima būti. Įvarė daug streso, tačiau pareigūnas buvo ganėtinai geranoriškas ir liepė į baudą žiūrėti kaip į baudą už greičio viršijimą“, – DELFI dar pavasarį pasakojo „Pinigų kartos“ žurnalistas Mindaugas Aušra.
„Vyno saugotojai“ prižiūri branduolinius ginklus
Jis nežinojo ir to fakto, kad batalionui priskirta speciali jūrų pėstininkų kuopa, kurios paskirtis – diversiniai ir antiteroristiniai veiksmai. Lietuvis taip pat nežinojo, kad nors ir šis dalinys formaliai įvardytas, kaip tiesiog „mobili kuopa“, ji yra pavaldi ne batalionui, o tiesiogiai 12-jam Vyriausiajam Gynybos Direktoriatui (sutrumpintai GUMO).
12-sis Direktoriatas yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų. Čia tarnauja ypač didelis procentas aukšto rango karininkų, bet savo darbo pobūdžio jie neviešina ir neatskleidžia net sutuoktiniams. Juos galima išgirsti sakant „tarnauju tankų dalinyje“ arba „esu artileristas“. Netrūksta ir komiškų priedangų. Pavyzdžiui Rusijos okupuotame Kryme karinio dalinio Nr. 62047 karininkai, priklausantys 12-jam GUMO prisistato, kaip „vyno bendrovės darbuotojai“.
Tad įdomu tai, jog nuo filmavimo pradžios nepraėjus nei 10 minučių prie lietuvių prišoko reidą neva vykdantis asmuo, prisistatęs„migracijos pareigūnu“, nors nuo pasienio skyrė nemenkas atstumas. Ar šis asmuo kitiems prisistato migracijos pareigūnu ar vyno saugotoju – ne taip jau svarbu.
Mat iš tikrųjų 12-sis Direktoriatas saugo tikrai ne vyną. Dalinio herbe pavaizduota etmono buožė ir atomo modelis – aiški užuomina, kad 12-ojo Direktoriato paskirtis: branduolinių galvučių apsauga. Sovietų Sąjungos laikais GUMO prižiūrėjo apie 500 tokių saugyklų – kelios jų veikė ir Lietuvoje, pavyzdžiui netoli Šiaulių ir Vilniaus.
Remiantis 2014 metais paviešintais Amerikos mokslininkų federacijos tyrėjo Hanso M.Kristenseno duomenimis, šiandien Rusijoje oficialiai likusios 48 saugyklos. Iš jų – 12 į Vakarus nuo Uralo kalnų. Oficialiai pusė jų aktyvios. Pavyzdžiui netoli sienos su Latvija esantis Sebežo-5 karinis miestelis atrodo sunykęs ir apgriuvęs – čia nesisaugo net nuo metalo vagišių.
Visai kitokia padėtis Kolosovkoje – tame pačiame dalinyje Nr. 20366, šalia kurio sulaikė lietuvių žurnalistus (o paaiškėjus, kad šie nežino, kur esantys, buvo paleisti ir atsipirko 30 eurų bauda).
Čia dislokuotas karinis dalinys rengia vis daugiau pratybų už kaimelio teritorijos. Už penkių kilometrų į Šiaurės Rytus, pro vaizdingus tvenkinius ir moterų koloniją (įrengtą buvusiame vokiečių žvalgybos – Abvero pastate) veda geras, medžiais iš šonų apaugęs vokiečių statybos kelias. Jis baigiasi pamiškėje, šalia Aleksejevkos vienkiemio – toliau brautis per mišką nėra kur, o ir neleistų 12-jam GUMO pavaldžios mobiliosios kuopos kariai.
Į ką peraugo Rusijos branduolinė paranoja?
Savaime bazės renovavimo darbai gal ir nesukeltų įtarimų. Kalbant apie branduolinius ginklus iki šiol vyrauja daug mitų ir nesusipratimų, mat pati branduolinė galvutė savaime nėra pavojinga be pristatymo priemonių. Kaip ir revolveris be šovinių – nei pirmasis, nei antrieji savaime grėsmės nekelia, nebent ginklą naudosi, kaip plaktuką. Tačiau kartu abu gali būti mirtina kombinacija. Tad nerimą turėtų kelti faktas, jog veikianti branduolinių ginklų saugykla – ne vienintelė vieta Kaliningrade, kur pastaruoju metu pastebimas karinis aktyvumas.
„Iskander“ raketos yra modernesnės, sunkiau aptinkamos radarams, jas sunku numušti, mat jos skrieja ne balistine - arkine trajektorija, o beveik kaip sparnuotoji raketa.
Be to, „Iskander –M“ gali gabenti kovinę galvutę už 500 km. „Iskander-K“ sparnuotosios raketos versija, kurios kūrimas ir bandymas pažeidė Vidutinio nuotolio raketų sutartį (INF) su JAV, gali pasiekti taikinius, esančius net už 2 tūkst. km. Kaip ir „Točka-U“, „Iskander“ gali gabenti branduolinius užtaisus – iki 80 kilotonų galios kovines galvutes.
Parengti šūviui „Iskander“ su branduoliniu užtaisu tėra minučių klausimas – ypač jei galvučių nereikia gabenti iš Rusijos glūdumos, mat jos saugomos čia pat, Kaliningrade. Ir dar didesnį nerimą kelia faktas, kad atlikti būtent tokius veiksmus rusų kariškiai jau nesyk praktikavosi.
1999 metais pratybose „Zapad“ Rusijos karinė vadovybė konstatavo, kad Kaliningradą užpuolus NATO, rusų konvencinės pajėgos nesugebėtų sustabdyti priešininko, todėl esą visiškai pateisinama būtų smogti taktiniais branduoliniais ginklais.
Toks paranojiškas Rusijos karinės vadovybės mąstymas nepasikeitė iki šiol. Prieš kelerius metus Rusijos armijos atsargos generolas, Karo ekspertų kolegijos viceprezidentas Aleksandras Vladimirovas knygoje „Iš kur Vakarai puls Rusiją“ vizualiai pristatė „Antrąją Barbarosą“ – esą egzistuojantį NATO planą, kaip Aljansas smogs Rusijai iš Baltijos šalių ir netgi Suomijos: Kaliningradas neva bus neutralizuotas, Baltarusija padalinta, o Rusija atsilaikys tik gynybinių prevencinių branduolinių smūgių dėka.
Rusija išplėtė šią „gynybinę“ doktriną ir pratybose “Zapad 2009”. 152-oji raketinė brigada jau treniravosi, kaip suduoti branduolinį smūgį Varšuvai, prieš okupuojant Baltijos šalis. Ir tokių pratybų tik daugėja.
Kaliningrade esantis Pavenkovo poligonas keliolika metų buvo naudojamas retai, bet dabar jis garsėja dviem dalykais: tuo, kad jis vėl intensyviai naudojamas – būtent čia į numatytus taikinius pernai ir šiemet lėkė „Točka-U“ bei „Iskander-M“ raketos. Galima tik spėlioti, kokius taikinius imituoja raketų paleidėjai – Ruklą, Pabradę ar kitus Lietuvos bei Lenkijos karinius objektus, kuriuos gali pasiekti rusų raketos. Kita priežastis – liūdnesnė: sena, kryžiuočių laikais dar statyta Gross Engelau bažnyčia per kelerius intensyvų pratybų metus buvo beveik nušluota.
Taip, Rusijai netrūksta pajėgumų šalia Baltijos šalių. Pavyzdžiui ne per toliausiai nuo sienos su Baltarusija esanti Šaikovkos oro pajėgų bazė per pastaruosius kelerius metus buvo modernizuota, kaip ir šalia esančių taktinių branduolinių ginklų saugykla.
Iš čia kyla Rusijos bombonešiai TU-22M3, galintys nešti branduolinius ginklus. Būtent iš Šaikovkos kylantys bombonešiai pastaruosius metus vis dažniau pasirodo virš Baltijos jūros, kur juos stebi NATO oro policijos naikintuvai. Šie patys rusų bombonešiai įvarė siaubo švedams, paaiškėjus, kad TU-22M3 imitavo Švedijos miestų bombardavimą.
Vis dėlto Rusijai stiprinant savo agresyvią retoriką ir netgi perėjus prie tiesioginio konflikto veiksmų, būtent Kaliningrado sritis taptų pirmuoju taikiniu. Šiuo metu ji teoriškai gali būti apšaudoma tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos (Lietuvos kariuomenės įsigytų savaeigių haubicų PzH 2000 sviediniai gali pasiekti taikinius 152-oje brigadoje netoli Černiachovsko).
Negausus, nors ir pastaruoju metu ypač suaktyvėjęs Rusijos Baltijos jūros laivynas teoriškai gali būti blokuotas Baltijske, o kelios dešimtys Rusijos karo lėktuvų Kaliningrade vargu ar galėtų atsilaikyti prieš vien jau Europoje dislokuotą JAV karo aviaciją.
Tačiau Kaliningrade nuo 2011 metų veikiantis išankstinio perspėjimo radaras „Voronež-DM“, vienu metu galintis sekti daugiau nei 500 taikinių NATO aviacijai taptų ne menkesniu galvos skausmu, nei Kaliningrade dislokuoti priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-300 bei S-400.
Bet koks Kaliningrado, kaip karinės grėsmės neutralizavimo klausimas negalėtų būti sprendžiamas nesunaikinus pastarųjų priešlėktuvinės gynybos bei radarų kompleksų, kurie yra modernūs, mobilūs ir ypač pavojingi.
Ir galiausiai viena svarbiausių atgrasymo, o kartu ir šantažo priemonių, kuria vien jau įbauginimui gali pasinaudoti Rusija – minėtieji kompleksai „Iskander-M“.
Vienas nesunkiai palydovų užfiksuojamas demonstracinis raketos paleidimo imitavimas gali sukelti itin daug baimės, chaoso Europoje, priversti Vakarų politikus suabejoti, ar tikrai verta ginti Baltijos šalis, rizikuojant branduoliniu karu su Rusija.
Tokia logika tik darsyk patvirtina teoriją, kurios laikosi Maskva: galima laimėti karą prieš NATO, netgi branduolinį, jei pastarąjį ginklą naudoji ne tiesiogiai, o tik kaip šantažo priemonę. Tai tik sutampa su V.Putino eskaluojama idėja, kad Vakarai yra minkšti, supuvę ir lengvai įbauginami, todėl visos priemonės yra leidžiamos. Kita vertus, branduoliniai ginklai Kaliningrade yra Rusijos saugumo užstatas šiame regione, mat jei konflikto atveju NATO pavyktų iš dalies neutralizuoti sritį, visuomet yra paskutinės vilties priemonė.