Nepravažiuoja automobiliai, neprasilenkia, nes vieni stoviniuoja, kiti apsisukinėja, treti išvis neaišku, kuo užsiima. Kitoj vietoj vėl – vidury gatvės tenka staiga stabdyt, nes prieš tave automobilis įjungia avarines šviesas ir sustoja.
Trečioj vietoj, kaip ir kasryt, negali įsukt į gatvę, kuri veda tavo darbovietės link, nes kas tik į ją beįsuka, tas sustoja, nesivargindamas pavažiuoti bent keliolika metrų į priekį. Ketvirtoj vietoj su avarinėm šviesomis stovintys automobiliai užkemša ir taip užsikimšusią gatvę, trukdydami pravažiuoti ne tik lengvosioms, bet ir sausakimšiems troleibusams.
Taip, šios situacijos – tai rytiniai (ir ne tik) įprasti kasdieniai vaizdeliai, kuriuos matau prie bent keturių Vilniaus mokyklų, kurios yra man pakeliui į darbą. Rezultatas – spūstys, gaištamas laikas, nervai, avarinės situacijos.
Kiek gi galima? Nesakau, kad nereikia vaikų vežti į mokyklas, tikiu, jie vežiojami tam turint pagrįstų priežasčių. Ne visi gyvena tokioj vietoj, iš kurios vaikai į mokyklą pėsčiomis žygiuoja ar troleibusu, autobusu pavažiuoja.
Bet kažką dėl sustojimo ir vaikų išleidimo vietų gal jau vertėtų pagalvoti? Numatyti ir pažymėti tam skirtas vietas? Geltoni tinkleliai jau atsirado sankryžose, gal kažko panašaus reiktų ir prie mokyklų? Gal kažkam iš komentatorių kiltų įdomesnių idėjų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!