Mūsų komanda yra pajėgi ukrainiečius, kurie žemyno pirmenybėse turi verstis be gausaus būrio itin svarbių žaidėjų, jei ne pervažiuoti volu, tai bent įveikti be didelių gimdymo kančių. O šeštadienį nugalėtojas paaiškėjo tik pačią paskutinę mačo sekundę.
Vos 69 sukrapštyti taškai rungtyniaujant su komanda, kuri niekada negarsėjo patikima gynyba, liudija apie skurdoką mūsų puolimą. Krito į akis, kad Ukrainos rinktinės trenerių štabas nuodugniai ir profesionaliai išnarstė lietuvių derinius, kurie dažnai nedavė apčiuopiamos naudos. Štai pirmoje rungtynių dalyje mūsiškiai tik keletą kartų atakavo visiškai laisvi. Be to, kartais ir derinių atlikimo kokybė nebuvo nepriekaištinga.
Kartas nuo karto mūsų krepšininkai žaisdavo ne pagal derinį, tačiau neretai tokia improvizacija baigdavosi neparengtu metimu iš sunkių padėčių. Šįkart nepasiteisino Jono Mačiulio bandymas žaisti sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Tiesa, jis vadinamuoju ketvirtuoju numeriu rungtyniavo neilgai.
Su pirmojo mačo įtampa nesusitvarkė mūsų pagrindinis snaiperis Artūras Milaknis, išsigandęs atrodė Domantas Sabonis, puolime tuščias buvo Mindaugas Kuzminskas, kurio plius/minus rodiklis buvo akivaizdžiai prasčiausias Lietuvos rinktinėje (minus 18). Problemų su psichologija turėjo ir vos vieną taiklų metimą iš devynių atlikęs Mantas Kalnietis.
Kai antrame kėlinyje pralaimėjome atkarpą 0:12, aikštėje didžiąją laiko dalį kaip tik buvo šie krepšininkai bei Jonas Valančiūnas.
Kai lietuviai bandydavo atlikti pikenrolą (derinį dviese prieš du) ukrainiečių aukštaūgis Kyrylo Fesenka dažniausiai nepalikdavo baudos aikštelės ir neprišokdavo prie mūsų gynėjo, bet mūsiškiai retai tuo pasinaudojo. Mat mūsų komandoje metimą pašokus po driblingo gerai įvaldęs tik Renaldas Seibutis (tuo ypač pasižymėjo ir karjerą rinktinėje baigęs Rimantas Kaukėnas).
Nors praleidome 68 taškus, gynyba nebuvo tobula.Viena didžiausių bėdų buvo ta, jog lietuviai nesugebėjo užmauti apynasrio K. Fesenkai. Anksčiau NBA lygoje atsarginių suolą šildęs ir jokiame stipriame Europos klube niekada nežaidęs „centras“ nuolat taršė Lietuvos ekipos gynybą. Jo nesustabdė nei J. Valančiūnas, nei Robertas Javtokas.
Ekipos veteranas R. Javtokas kur kas lėtesnis nei prieš keletą metų, todėl jo prie kryžiaus kalti nereikėtų. Tačiau ši dvikova parodė, kad J. Valančūnas tobulindamas gynybą dar turi suvalgyti nemažai košės. Mūsų „centrui“ būtina ne tik stiprinti kūną, bet ir pagerinti kojų darbą ginantis. Ukrainiečių vidurio puolėjas suteikė Jonui ne vieną pamoką, kaip reikia žaisti stovint nugara į krepšį. Be to, jei kalbėtume apie gynybą, Jono Kazlausko auklėtiniai ne visada spėdavo grįžti namo, kai varžovai rengė greitas atakas.
Dalis specialistų, aistruolių pasigedo aikštėje Antano Kavaliausko. Ar jis būtų efektyviau tvarkęsis su K. Fesenka? Galima tik spėlioti, bet vargu bau. Nuo suolo nepakilo ir Deividas Gailius, kuris su A. Milakniu yra geriausi rinktinės metikai. Manau, kad J. Kazlauskas tiesiog laukė, kada Artūras pagaliau atriš oponentų krepšį, bet A. Milaknis nepataikė ir nedengiamas. Gal laukė kiek per ilgai, mums trūko kaip oro taiklių tolimų šūvių, tačiau tokiose rungtynėse pasitelkti visus 12 žaidėjų sudėtinga ir turbūt neverta.
Pirmosiose rungtynėse, aišku, toli gražu ne viskas buvo blogai. Išvydome pakankamai gero lygio gynybą prieš varžovų pikenrolą. Puldamas (išskyrus pataikymo procentą) ir grumdamasis dėl atšokusių kamuolių solidžiai pasirodė J. Valančiūnas. Na, ir smagiausias dalykas – Pauliaus Jankūno, kuris sužaidė vienas geriausių karjeros rungtynių rinktinėje, benefisas.
Lietuvos krepšininkai pataikė vos penkis tritaškius, o tris iš jų įsūdė mūsų sunkusis puolėjas, kuris šiaip prie stabilių metikų nepriskiriamas. Jei ne monstriškas Pauliaus žaidimas, mūšis su Ukraina galėjo baigtis gerokai liūdniau.
Pamatėme ne vieną žaibišką ir rezultatyvią lietuvių ataką – greitojo puolimo metu surinkome 11 taškų. Tai ne taip ir mažai atsižvelgus į tai, kad J. Kazlauskas vis dar išlieka lėtesnio apgalvoto pozicinio puolimo šalininkas. Tiesa, treneris žaidėjams puolant suteikia daugiau laisvės nei pernai ar užpernai ar juolab ankstesniais laikais. Tai matėme ir per kontrolines dvikovas, ir per vakarykštę akistatą su Ukraina.
Šiandien kaposimės su latviais. 2003-ųjų čempionato starte „braliukus“ kaip ir vakar ukrainiečius nugalėjome tik vieno taškeliu skirtumu. Tada irgi nestigo nerimo, netrūko priekaištų mūsų vyrams, bet visi puikiai žinome, kuo tos pirmenybės baigėsi.
