„Akcentas tikrai sumažėja tiek, kad tampa nebepastebimas, tačiau jis nėra toks svarbus. Pavyzdžiui, filosofas Slavojus Žižekas angliškai kalba taip, kad baisu klausyti, bet tai, ką jis sako, yra nepaprastai įdomu. Akcentas, jeigu turite, ką pasakyti, nėra toks svarbus. Maždaug 13–14 metų yra ta riba, kai žmonės sunkiai išmoksta kalbą be akcento“, – sako R. Baranauskienė.
Tą patį tvirtina ir kalbų mokyklos kalba.lt vadovas daktaras Rytis Jurkėnas. Anot jo, vienintelis būdas išmokti kalbėti be akcento, nevykstant į kitą šalį, – mokytis iš žmogaus, kuriam ta kalba gimtoji. R. Jurkėnas perspėja, kad išmokti kalbos nepavyks greitai.
R. Jurkėnas: greitas kalbų mokymasis skirtas nenorintiems mokytis
R. Jurkėnas kalba penkiomis kalbomis, o šeštą supranta. Anot jo, greičiausiai pavyko išmokti ispanų kalbos, kurios jis iš viso mokėsi keturis mėnesius. Dvi savaites iš to laikotarpio praleido pačioje Ispanijoje. R. Jurkėnas tvirtina, kad po intensyvių tokios trukmės kursų Ispanijoje jis galėjo susikalbėti su viešbučio darbuotojais, pasikalbėti su gidu, išreikšti savo poreikius. Tačiau jis pataria nepasitikėti kursais, kurie siūlo kalbos išmokti vos per kelias savaites.
„Mūsų skaičiavimais, 35–40 proc. bendrosios kalbų mokymo rinkos sudaro vadinamoji greito išmokimo rinka. Ji skirta tiems, kurie nori išmokti, tačiau nenori mokytis. Žmogaus prigimtis linkusi tuo pasitikėti. Apklausiau savo draugus ir beveik visi yra įsigiję tokį kompaktų rinkinį, dar seniau – kasečių. Kiti – kokią nors stebuklingą knygą. Jau 12 metų prašau visų – atveskite man žmogų, kuris, naudodamas šią programą, išmoko kalbos. Dar niekas nieko neatvedė“, – tvirtina R. Jurkėnas.
Jis priduria, kad ši rinka nėra skirta lengvatikiams, nes ji dažniausiai privilioja protingus, sąmoningus žmones, kurie neturi laiko ir motyvacijos kalbos mokytis ilgai. Nepaisant to, R. Jurkėnas pabrėžia dar nesutikęs žmogaus, kuris kalbos būtų išmokęs tokiu sparčiu būdu. Jo teigimu, ilgai besimokant kalbos mokykloje, jos taip pat galima neišmokti dėl įvairių priežasčių.
„Yra keturios kalbos dalys. Kiekviena kalbos dalis – šnekėjimas, suvokimas, rašymas, skaitymas – turi būti lavinama. Dažnai mokykloje liekame prie rašymo ir skaitymo, o kitos dalys lavinamos mažiau. Taip įvyksta dėl įvairių priežasčių. […] Išlavinti visas keturias kalbos dalis vienodai ir dar keliomis kalbomis, naudojant dabartinę kalbos sistemą, yra greičiausiai, tiesiog neleidžia mokytojo galimybės“, – įsitikinęs R. Jurkėnas.
Mokantis kelių kalbų, jos gali maišytis
Taip pat kelias kalbas mokanti VU Skandinavistikos centro vedėja daktarė R. Baranauskienė tvirtina suprantanti, kodėl žmonės griebiasi lengvų kelių išmokti kalbą – jie nusivylę savo mokyklos mokymo metodais.
„Žmonės mokėsi daugybę metų ir nieko neišmoko, o staiga jiems žada naują metodiką. Mokydama suaugusius žmones, esu susidūrusi, kad jie ateina mokytis naujos kalbos ir galvoja, jog mokysis pagal tą metodiką, kuri naudojama mokykloje. Manęs klausia – ar reikia rašyti žodynėlį. Visada atsakau – jeigu jums jo reikia, rašykite, jeigu nereikia – nerašykite“, – tvirtina R. Baranauskienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad, mokantis kelių kalbų vienu metu, gali kilti keblumų, nes jos gali painiotis. R. Baranauskienė pasakoja pati bandžiusi vienu metu mokytis švedų ir vokiečių kalbų, bet vėliau pastarosios teko atsisakyti, nes kalbos buvo per daug panašios.
„Turėjau pereiti prie ispanų. Kartu su ispanų kalba universitete man buvo privaloma mokytis latvių kalbos. Buvo labai įdomu, kad nepainiojo švedų ir ispanų kalbų, bet painiojau švedų ir latvių arba ispanų ir latvių kalbas. Kai žmonės mokosi kalbų, jų galvose vyksta daug keistų reiškinių. Vienų protas yra imlesnis, kitų – ne toks imlus. Visada sakau, kad kalbų mokymasis – labai individualus dalykas“, – teigia R. Baranauskienė.
Geriausias būdas išmokti – nuolatinis kartojimas
Anot R. Baranauskienės, yra pastebėta, kad berniukai dažnai užtrunka daug ilgiau, kol pripranta prie kalbos, tačiau vėliau mokosi daug greičiau už mergaites. Pašnekovės tvirtinimu, neretai vėliau berniukų kalbos mokėjimas susilygina su mergaičių arba jas netgi pralenkia. Ji pabrėžia ir tai, kad, norint išmokti, vis dėlto visiems reikia kartoti, nes per pirmą valandą po mokymosi mes užmirštame apie 80 proc. to, ką išmokome, ir tai nepriklauso nuo informacijos kiekio.
„Rekomenduotina pakartoti, praėjus pusantros valandos po mokymosi, pavyzdžiui, dar kartą perskaityti kokį nors pratimą. Taip reikėtų daryti kiekvieną dieną: vieną dieną paskaitote, antrą – paklausote, trečią – parašote kelis sakinius, ketvirtą – atliekate mažą gramatikos pratimėlį. Toks mokymasis yra labai efektyvus“, – tikina R. Baranauskienė.
Jos nuomone, kalbos kursų lankymas yra geras ne tik dėl to, kad padeda mokytis pačios kalbos, bet dažnai motyvuoja ieškoti sąlyčio su kalba – knygų, filmų, žmonių, mokančių tą kalbą. „Išmokimas per 14 dienų ar mėnesį priklauso nuo poreikio – jeigu mokate penkis žodžius užsienio kalba ir sakote, kad mokate tą kalbą, tada, žinoma, įmanoma išmokti. Rimtas kalbos išmokimas trunka ilgai, reikalauja įvairių pastangų“, – akcentuoja R. Baranauskienė.
Mokymąsi gali apsunkinti bendramokslių amžiaus skirtumas
R. Baranauskienė pataria pradėjusiems mokytis kalbos kursuose pasirinkti tinkamą metodą. Įvairiuose universitetuose įvairių kalbų besimokiusi pašnekovė pastebi, kad kalbai išmokti taikomos labai įvairios metodikos, kurios ne visada tinka visiems besimokantiems.
„Airijoje mokiausi kalbos, kurios Lietuvoje galbūt niekas nemoka (bent jau nežinau kito žmogaus). […] Ja kalba tik 40 tūkst. Airijos gyventojų, ji nevartojama gatvėse. Jos mokiausi panardinimo metodu – dėstytojas versdavo kartoti frazes iš paskos, suprantant, ką jos reiškia, bet nesuprantant jų struktūros, nesuvokiant, iš ko tas sakinys susideda“, – patirtimi dalijasi R. Baranauskienė.
Taikant tokį metodą, frazės išmokstamos mintinai, tačiau nėra nagrinėjama, kaip frazė sudaroma, todėl norintiems tai suprasti, R. Baranauskienės teigimu, šis metodas netinka. Jai pritaria ir R. Jurkėnas, kuris, renkantis kalbų mokymo grupę, pataria atkreipti dėmesį ir į kitų besimokančiųjų amžių.
„Kai man buvo 35-eri, mokiausi grupėje, kurioje kitas vyriausias žmogus buvo 26-erių. Buvau ne senjoras, bet jau tuo metu buvo temų – apie muziką ar kitus dalykus, – kurių nesupratau. Man buvo neįdomu. Vyresni žmonės puikiai gali mokytis, tačiau labai svarbu, kokioje aplinkoje ir koks metodas taikomas“, – pabrėžia R. Jurkėnas.
Mokymosi būdą nulemia amžiaus tarpsnis
Jo aiškinimu, paprastai žmonių gebėjimas išmokti kalbą skirstomas pagal amžiaus grupes: iki septynerių, iki trylikos ir daugiau kaip trylika metų. Retkarčiais išskiriama ir 13–17 metų amžiaus grupė. Kalbos išmokti lengviausia pirmajai amžiaus grupei – vaikams iki septynerių metų, nes jie, R. Jurkėno tvirtinimu, nesimoko.
„Jie tiesiog girdi. Tai vadinamasis užpildomo indo laikotarpis – kiek įpilsi, tiek ir liks, jeigu vaikas išlaikys dėmesį, jeigu sugebėsi vaiką sudominti, su juo žaisi. […] Tartį jie taip pat pagauna savaime. 7–13 metų yra tas laikas, kai vaikai mokosi labai lengvai. Tokio amžiaus vaikai idealiai dirba grupėje. Jie daug prasčiau mokosi individualiai arba mokytojas turi šokti, dainuoti, stovėti ant galvos“, – sako pašnekovas.
Jis patikslina, kad taip yra todėl, kad tokio amžiaus vaikai yra labai socialūs, nori bendrauti ir buvimas grupėje jiems daro didelį poveikį. 13 metų sulaukę vaikai patiria pereinamąją fazę, kuri trunka iki 17 metų. R. Jurkėno teigimu, vaikui esant 13–14 metų, užsifiksuoja bendri gabumai ir gebėjimai – numerinė, verbalinė, percepcinė kompetencija.
„Žmogaus profilis fiksuojasi gana anksti – jam esant maždaug 14 metų. Tai reiškia, kad, jeigu mano verbalinė kompetencija tuo metu nėra stipriausia, kitos yra stipresnės, tai ir kalbų mokytis seksis sunkiai. Jeigu ji – dominuojanti ir stipriausia, tada ir kalbų mokytis bus lengva“, – aiškina R. Jurkėnas.
Dar sunkiau išmokti kalbų tampa, sulaukus 50–55 metų, nes sulėtėja mokymosi greitis. R. Jurkėnas priduria, kad tai nereiškia, jog kalbų tokio amžiaus žmonės išmokti jau nebegali. Jiems, pasak specialisto, tereikia pasirinkti tinkamą metodą ir įsitraukti į tinkamą mokymosi grupę, kuri atitiktų jų interesus.
Išmokti kalbos kai kuriems padeda vaikščiojimas
Labai dažnai mus esant ne gimtakalbiais išduoda ne akcentas, tarimas, loginis kalbos dėstymas ar sakinių struktūros, bet intonacija, tvirtina R. Baranauskienė. Vis dėlto norintiems atsikratyti akcento ji siūlo bent tris mėnesius pagyventi šalyje, kurioje kalbama ta kalba.
„Akcentas tikrai sumažėja tiek, kad tampa nebepastebimas, tačiau jis nėra toks svarbus. Pavyzdžiui, filosofas S. Žižekas angliškai kalba taip, kad baisu klausyti, bet tai, ką jis sako, yra nepaprastai įdomu. Akcentas, jeigu turite, ką pasakyti, nėra toks svarbus. Maždaug 13–14 metų yra ta riba, kai žmonės sunkiai išmoksta kalbą be akcento“, – sako R. Baranauskienė.
Net ir esant jaunesnio amžiaus, kalbą gali būti sunku išmokti dėl pažintinio intelekto – vieni žmonės geriau suvokia tai, ką išgirsta, kiti – turi geresnį vizualinį suvokimą. Anot R. Jurkėno, individualiuose mokymuose tam skiriamas didelis dėmesys, tačiau, kalbos mokantis grupėse, dėstytojas dažniausiai prisitaiko prie didesnės grupės dalies poreikių.
„Vienas žmogus nori labai daug klausyti, matyti, žiūrėti, girdėti. Kitam tiesiog reikia kalbėti. Trečiam reikia girdėti ir viską užsirašyti. […] Kai mokymas vyksta grupėse, visi metodai taikomi kompleksiškai. Paskui dėstytojas prisitaiko prie grupės daugumos. Jis mato, kaip grupė juda. Būna, kad labai išsiskiriantys žmonės iš grupinių mokymų pereina į individualius kursus“, – teigia R. Jurkėnas.
R. Baranauskienė teigia per savo darbo praktiką sutikusi du žmonės, kurie buvo visiškai neimlūs ir negebėjo išmokti kalbos, tačiau ji įsitikinusi, kad tie žmonės to ir nenorėjo padaryti. Norintiems išmokti ji dar kartą pataria atidžiai pasirinkti mokymosi būdą. Daktarė pateikia pavyzdį, kad yra žmonės, vadinami taktilikais, kurie negali mokytis sėdėdami, tačiau puikiai mokosi, pavyzdžiui, vaikščiodami, todėl kiekvienas turi rasti sau tinkamą mokymosi būdą.
