„Pirmą kartą savo vaiką pamačiau tik po dviejų mėnesių. Nors dukrytę šalia paguldė dar po mėnesio, tačiau neturėjau jėgų jos paimti. Per anksti gimusi mažylė svėrė vos 1562 g, tačiau ir tai man buvo per daug“, - mena 21 metų Neringa, sutikusi pasidalinti komplikuota, tačiau laimingai pasibaigusia istorija.
Apie nėštumą mergina sužinojo būdama dvyliktoje klasėje.
„Nors tai ir nebuvo planuota, tačiau labai apsidžiaugiau, labai jo laukiau. Tėvai tik pasakė, kad mokslus reikėtų baigti, tačiau jie taip pat laukė anūkės. Galvojau, esu jauna, bet juk ir dar jaunesnės susitvarko puikiai“, - optimizmo nestokojo pašnekovė. Tvirtybės teikė ir visada greta buvęs Neringos mylimasis.
„Į ligoninę mane paguldė spalio 19-ąją, kai buvau 27 savaites nėščia. Atvykau pati, nes tądien labai karščiavau, vis laikėsi 39C temperatūra, skaudėjo pilvo apačią, pykino, svaigo galva. 21-osios naktį mane išvežė į Kauno klinikų operacinę, kur ir nuspręsta daryti Cezario pjūvį. Norėjau gimdyti pati, bijojau operacijos – juk ten pjauna, siuva, tačiau tą akimirką nebuvo pasirinkimo“, - pasakojo prieniškė.
Kadangi moteriai atlikta tik dalinė nejautra, ji sako pamenanti visą operaciją, kuri praėjo sėkmingai. Neringa liūdėjo, kad jos vyras negalėjo dalyvauti gimdyme, tačiau viskas įvyko taip neplanuotai, kad giminės bei artimieji nespėjo atvykti iš Prienų.
„Tačiau po operacijos mane išvežė ir staiga iš visur ėmiau kraujuoti – iš pjūvio vietos, kateterio, aš nemačiau, bet gydytojai sakė, kad kraujavo net akys. Greit susigaudę man ėmė pilti donorų kraują. Pasidarė man sunku kvėpuoti ir tik pamenu, kad pabudus kitą rytą jau kvėpavau per kaukę“, - siaubingą patirtį mena pašnekovė.
Vėliau, merginos teigimu, sekė dar vienas šokas.
Tačiau gydytojų pastangos atsipirko ir po daugiau nei trijų mėnesių moterį išleido namo, visiškai sveiką.
„Spalio 19 atsiguliau, išleido namo tik vasario mėnesį. Po ligoninės vykau į sanatoriją, tad visiškai namo grįžau tik vasario pabaigoje. Keista buvo dukrytę tada pamatyti – paaugus visa, nebe leliukas. Džiaugiuosi, kad ji sveikatos problemų daug neturėjo. Augo sparčiai, viską valgė. Ir dabar imunitetas jos geras, kartą per žiemą suserga ir tiek, kaip visi vaikučiai. Mergytė labai stipri, užsispyrusi, ko nori – viską pasieks. Tuo pačiu metu ji ir meili, ir draugiška. Dabar, turėdama dukrytę, turiu net daugiau stengtis, kad jos ateitis būtų gera“, - šypsosi Neringa.
Dabar pašnekovės gyvenimas grįžęs į vėžes. Neringa baigė mokyklą, praėjusiais metais pradėjo mokslus, o dukra jau lanko darželį.
„Nėra taip baisu, kaip gali iš šono pasirodyti. Reikia tik labai stengtis ir viskas pavyks“, - sako mergina.
Gydytoja: tai – medicininis stebuklas
Kauno klinikų Centrinės reanimacijos skyriaus nuolatinė konsultantė akušerė ginekologė doc. dr. Dalia Railaitė Neringos atvejį vadina mediciniu stebuklu – mergina išgyveno net kelias retas, bet labai pavojingas komplikacijas, kurių metu jai buvo perpilta 5 litrai kraujo iš beveik penkiasdešimties skirtingų donorų.
„Šį įvykį galime pavadinti medicininiu stebuklu. Per šį laikotarpį keletą kartų tikrai buvome netekę vilties, kad mums pasiseks. Merginos plaučių būklė buvo labai sunki ir net su dirbtinių plaučių pagalba atrodė, kad pacientei nepavyks išgyventi“, - mena gydytoja. Tačiau šiandien jau galima ramiai prisiminti įvykius, po kurių Neringa pagaliau galėjo ant rankų sūpuoti savo dukrelę.
Prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Manome, kad jo priežastis ir buvo ta infekcija, dėl kurios pacientė kreipėsi – vadinamasis vaisiaus dangalų chorioamnionitas, kuris ir sukėlė karščiavimą bei priešlaikinį gimdymą“, - pasakojo D. Railaitė.
Kadangi mergytė buvo sėdmenų pirmeigoje, pagal įprastinę taktiką gimdymas užbaigiamas Cezario pjūviu.
„Tai ypatingai taikoma, kai vaisius nėra išnešiotas, mat gimti natūraliu būdu 27 savaičių kūdikiui būtų per sunku“, - aiškino medikė.
Operacija praėjo sklandžiai, tačiau vos pacientę pervežus į pooperacinę intensyvaus stebėjimo palatą, iš karto išryškėjo daug sudėtingesnė situacija – merginai prasidėjo kraujavimas.
„Ji ėmė kraujuoti iš absoliučiai visų žaizdų, dūrio vietų, gleivinių, kraujavo pilvo ertmę. Gydytojai suprato, kad šis kraujavimas veikiausiai vyko dėl labai retos, tačiau grėsmingos komplikacijos - diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos. Tai reiškia, kad kraujagyslėse kraujas ima krešėti savaime. Taip nutinka, kai į kraują patenka labai agresyvios bakterijos, vaisiaus vandenys (pastarasis spėjimas nebuvo patvirtintas). Prasidėjus kraujo krešėjimui kraujagyslėse, labai greitai sunaudojami visi krešumo faktoriai, kurie yra kraujyje, ir dėl jų stokos prasideda visiškas kraujo nekrešėjimas“, - aiškino Kauno klinikų specialistė.
Vėliau buvo patvirtinta hipotezė, kad šią būseną sukėlė bakterijos, tačiau net kol gydytojai dar nebuvo sulaukę kraujo tyrimų patvirtinimų, Neringai iškart po operacijos buvo paskirtas stiprus, plataus spektro antibakterinis gydymas, kuris visgi nebegalėjo suvaldyti prasidėjusio kraujo krešėjimo kraujagyslėse ir gausaus kraujavimo.
„Neringai buvo taikytas realiai vienintelis gydymas tokiu atveju – greitas krešumo faktorių atpylimas į kraują, kad kraujas vėl imtų krešėti, o pacientė nežūtų dėl nukraujavimo. Per pusę valandos ji neteko beveik 5 litrų kraujo – tai išties masyvus ir greitas kraujo netekimas. Buvo skiriami tirpalai į veną, perpilamas kraujas. Pacientės kraujavimą pagaliau pavyko sustabdyti ir mergina tikrai buvo išgelbėta nuo mirties“, - sakė D. Railaitė.
Tačiau tuo viskas dar nesibaigė. Kai buvo sutramdyta ši komplikacija, ėmė ryškėti nauja – plaučių pažeidimas. Merginą teko prijungti prie dirbtinės ventiliacijos aparato, kraujospūdis buvo palaikomas medikamentais. Pacientė perkelta į intensyvios terapijos skyrių – gydyta antibiotikais dėl sepsio, skirta dirbtinė plaučių ventiliacija, tačiau visos taikytos priemonės nebuvo pakankamai efektyvios ir aiškėjo, kad dėl plaučių audinio pažeidimo organizmas vis vien nepasisavina deguonies, kuris tiekiamas padidintu slėgiu į kvėpavimo takus.
„Tada Neringa buvo prijungta prie taip vadinamų dirbtinių plaučių – EKMO sistemos, kai kraujas leidžiamas per specialias membranas, kurios pašalina nereikalingas kraujo dujas ir jį prisotina deguonimi. Prie šio aparato dėl savo sunkios būklės mergina buvo prijungta 22 paras. Kiek teko domėtis, tai ypatingai ilgas laikas ir nerandome pasaulio literatūroje aprašyto panašaus atvejo, kai žmogus tiek laiko prijungtas prie dirbtinių plaučių su gera išeitimi“, - atviravo gydytoja.
Per šį laikotarpį pacientė patyrė ir kelias chirurgines operacijas. Mergina ligoninėje išbuvo 105 dienas, iš kurių daugiau nei pusę – 56 paras – praleido reanimacijoje.
„42 paras Neringa buvo dirbtinai ventiliuojama ir, kaip minėjau, 22 paras naudojant EKMO sistemą. Merginai išvis skirta net 11 antibiotikų, nes per visą laikotarpį, kurį ji buvo pas mus, mums pavyko išskirti net 5 skirtingas bakterijas jos kraujyje. Todėl šį įvykį tikrai galime pavadinti medicininiu stebuklu. Per šį laikotarpį keletą kartų tikrai buvome netekę vilties, kad mums pasiseks. Merginos plaučių būklė buvo labai sunki ir net su dirbtinių plaučių pagalba atrodė, kad pacientei nepavyks išgyventi. Neringa net buvo įrašyta į eilę laukti plaučių donoro, jei tik būtų pasitaikęs jai tinkamas donoras reikiamu metu. To galiausiai neprireikė“, - džiaugėsi D. Railaitė.
„Kai ji buvo atjungta nuo aparatų ir pradėjo pati kvėpuoti, jai teko mokytis ir šaukštą laikyti, sėstis, stotis. Nežiūrint to, kad ji buvo dirbtinai maitinama, moteris buvo be galo sunykusi, jos raumenys suvargę. Ją tikrąja ta žodžio prasme teko pastatyti ant kojų“, - nesididžiuodama sako pašnekovė.
Tuo metu mažajai Paulinai, nors ji ir gimė giliai neišnešiota, sekėsi daug geriau nei mamai. Mergaitė sveiko daug greičiau, todėl ir namo grįžo kiek anksčiau nei mama.
„Tokios situacijos ne dažnos, tačiau pasitaiko. Svarbu greitas reagavimas ir sutelktos pajėgos. Labai svarbus komandos vaidmuo“, - reziumavo prie Paulinos ir Neringos šventės prisidėjusi gydytoja.
