Londone gyvenanti lietuvė dainininkė pasidalijo įžvalgomis apie gyvenimą Londone, kūrybinį įkvėpimą ir ateities svajones – visa tai interviu ANGLIJA.today.
- Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje?
- Maždaug prieš 4 metus nutariau, kad dar daug ko nepatyriau, noriu pakeliauti, pamatyti pasaulio. Pamaniau, kad reikia važiuoti arba dabar, arba niekada. Kitu atveju, įsišaknysiu vienoje vietoje ir paskui tai padaryti gali būti labai sunku. Atskridau kelios dienos prieš savo gimtadienį. Manau, tiesiog tuomet atėjo laikas, kai kažką turėjau keisti. O gal tiesiog pirmiausia vidinis balsas pakuždėjo, o aš ir paklausiau? Buvau apkeliavusi visą Europą, bet Londone dar nebuvau buvusi. Taip juk dar tik įdomiau, kalbą moku – išgyvensiu. Galimybių taip pat begalybė – reikia pabandyti.
- Kaip prasidėjo jūsų dainininkės karjera?
- Dainavau nuo mažens, baigiau muzikos mokyklą, bet ir toliau mokiausi dainuoti. Turėjau Lietuvoje muzikinių bendraminčių, kurdavome muziką, dainas, daug liko nepabaigtų. Kai aš išvažiavau į Angliją, viskas liko Lietuvoje ir pamažu nutolome. Bet, kaip sakau, taip pat kaip kartais dingsta meilė, gali dingti ir kūrybinė bendradarbystė. Taip tiesiog atsitinka.
Atvažiavusi čia, į Londoną, po poros metų susipažinau su vienu prodiuseriu. Sutapo požiūriai į gyvenimą, muziką, kūrybą tad pradėjome dirbti kartu, kurti dainas, šlifuoti tekstus. Tiesiog siekėme viską daryti kuo kokybiškiau. Jis labai daug metų sukasi šioje sferoje, tad visa patirtis ir patarimai man reiškia labai daug. Man tai neįkainojama ir nuostabi pradžia.
- Ką reiškia sceninis slapyvardis Freya Alley?
- Tai reiškia mano antrąjį aš. Mano antrą vardą, po kuriuo aš kuriu. Jo reikšmę sunku paaiškinti keliais žodžiais, vien skambesys man atrodo magiškas ir melodingas.
- Ar retsykiais pasvarstote, jeigu būtumėte likusi Lietuvoje, ką šiuo metu veiktumėte?
- Pasvarstau, bet labai retai. Juk šnekamės su draugais, kaip kam sekasi, kaip kiekvienas keičiasi.
Pagalvoju, gal viskas būtų šiek tiek ramiau. Gal pačiam viduje būtų ramiau, pažįstama, sava. Lietuvoje yra labai gražu, daug prisiminimų, išgyvenimų. Aš ten išgyvenau daug savo pirmų patirčių, kurių niekada nepamiršiu. Labai pasiilgstu to jausmo, kuris užplūsta tik ten. O Vilnius, kur gimiau ir užaugau, man visada liks magišku miestu.
Bet, iš tiesų, stengiuosi negalvoti, kas būtų jeigu būtų... Niekada nesužinosi ir nereikia varginti sielos tokiais klausimas. Svarbiau, kas yra dabar, ką reikia daryti rytoj ar už mėnesio. Visa kita nuspręs pats gyvenimas.
- Kokiais principais vadovaujatės gyvenime?
- Pirmiausia šovusi frazė, kurią esu kažkur užsirašiusi – visą laiką kažkuo domėtis. Niekada per daug neatsipalaiduoti, neįsisukti į dalykus, kurie yra labai paprasti, kurie neturi didelės prasmės mano gyvenime. Visą laiką kelti iššūkius sau, būti judesyje ir nepasiduoti, nes kažkas pasiduos anksčiau.
Ir žinoma, būti geru žmogumi, net jei ne visada išeina. Bet stengtis skleisti pozityvią energiją ir neapsikrauti negatyviomis mintimis.
- Ar pati rašote dainų žodžius ir muziką? Kas įkvėpė sukurti dainą „Another Man“?
- Taip, 90% sukurtų tekstų yra mano, dažniausiai ir mano sukurta melodija. Vėliau, žinoma, ji yra tobulinama, keičiama, pridedama, atimama. Pagrindinę dainos mintį kuriu aš. Tuomet man ji sava ir, manau, gražiau dainuojasi.
Dainą „Another man“ iš tiesų sugalvojau pakankamai seniai, prieš metus, o gal daugiau. Turėjau vieną idėją, tuomet kitą ir kuriam laikui palikau pailsėti.
Tuomet atėjo viena melancholiška diena ir pagalvojau, kiek daug būna skirtingų meilių... Kiekvienas žmogus jas skirtingai supranta: vienam tai atsitinka kartą gyvenime, kitam neatsitinka niekada, o kitam atsitinka tris kartus – bet visos meilės yra savaip skirtingos. Galima mylėti vienaip savo vyrą ar moterį, visai kitaip – kitą žmogų. Manau, kad pasaulyje yra daug meilės rūšių, bet nežinome jų tol, kol nenutinka. Būna, atrodo, kažką labai myli, o vieną dieną nebemyli. Arba kažką myli, o kitą dieną kažką kitą įsimyli. Ir kaip viskas painu pasidaro ir liūdna kartais...
- Kas įkvepia rašyti dainų tekstus?
- Manau daug kas priklauso nuo vidinės būsenos. Praeitis, įvykiai, meilė, istorijos, parašytos, pasakytos, dar nepasakytos ir neparašytos, išgalvotos ir būtos. O kartais tiesiog kažkoks vaizdas, garsas, mintis, žodis. Mano dainos, kaip aš sakau, yra autobiografiškai fantastinės. Yra nemažai asmeninių patirčių, apipintų kitais pasauliais.
Kartais būna, kad parašau dainą ir žmonės, kurie mane pažįsta, klausia: o tai apie ką čia ta daina, ar kažkas atsitiko? Žinoma, kiekvienoje dainoje yra tiesos, bet jei jau papasakojau dainoje, tegu ten ir lieka. Kartais užtrunka laiko, kol iškyla koks prisiminimas ar vizija, bet būna įkvepia kažkas labai paprasto ir netikėto. Pavyzdžiui, vienos dainos idėja kilo beskaitant žurnalą. Jame buvo viena eilutė, gal du-trys žodžiai. Jie man taip įstrigo, jog iš jų vėliau pradėjau kurti dainą.
- Kuris dainininkas (ė) yra jūsų įkvėpėjas (a)?
- Man daug kas labai patinka. Domiuosi įvairiais stiliais, kūrėjais, dainininkais. Labai įdomu, kai kažkas netikėto ir naujo suspindi. Svarbu pasimokyti iš tų žmonių, kurie puikiai atlieka savo darbą.
- Ar domitės lietuviška muzika?
- Visada paklausau tų, kurie yra įdomūs ir žavi. Nesvarbu iš kokios šalies. Man visada labai smagu, jei kažkas įdomaus atsiranda lietuviškoje muzikoje.
- Ko reikia pradedančiajam dainininkui, siekiančiam prasimušti muzikos pasaulyje?
- Beprotiškai daug noro. Kartais atrodo, kad nebespėji – ir tą reikia daryti, ir aną. Bet reikia labai norėti. Negali pavargti, negali sustoti, kartais turi pats save stumti, sau įsispirti. Būna dienų, kai atrodo: gal nieko nebereikia?
Anksčiau buvo toks laikotarpis, kai buvau truputį atsipalaidavusi, maniau, jei lemta, tai atsitiks, jei nelemta, tai ne. Bet labai svarbu susikaupti, nelaukti, o daryti. Kartais turi gyventi vos ne du gyvenimus, nes kitaip nieko nespėsi. Grįžti vakare namo, norisi pailsėti ir nieko neveikti, o iš tiesų tai vienintelis laikas, kai turi laiko kūrybai.
- Kokius sėjate ateities planus?
- Norėčiau ateityje dainuoti, kad tai būtų vienintelė mano veikla. Kad iš tų dviejų gyvenimų (kaip aš sakau) liktų vienas. Nemėgstu planuoti, nes kiek planavau, niekas neišsipildė. Tad vieną dieną sugalvojau, kad planuoti tiesiog nereikia. Gali svajoti, norėti. Tai aš labiau svajoju ir noriu.
- Ką patartumėte į šalį naujai atvykusiems imigrantams?
- Nepanikuoti, bandyti susikurti tą pradžią, kuri būtų patogi. Rasti žmonių, kurie tau bėdoje padės ir kai seksis – pagirs. Nesinervinti, laikytis tvirtai. Kartais atrodo, kad „ką dabar daryti, mane meta iš namų, jau kitų reikia ieškoti“. Laikui bėgant pripratau, kad čia viskas vyksta labai greitai. Kaip pagreitintoje filmo juostelėje. Jei atvykai į šalį ir esi čia pirmą dieną, tai džiaukis ir mėgaukis – kažkas naujo laukia. Pasaulis didelis. Jei turi tikslą, ar vienokį, ar kitokį, reikia jo siekti. Kad ir kas nutiktų, vienaip ar kitaip išsispręs. Ir tikrai taip bus.
- Ar galvojate grįžti į Lietuvą?
- Niekada nesakau niekada. Tik manau, kad dar ne dabar. Juk niekada nežinai, kaip pasaulis pasisuks. Bet dažnai grįžtu ir nesijaučiu praradus ryšį.
- Ką patartumėte siekiantiems savo svajonės?
- Labai daug svajoti apie tą svajonę, prisišaukti ją mintimis, jos nebijoti. Reikia galvoti labai teigiamai.
Kuo esi pozityvesnis, tuo geresni dalykai atsitinka. Tikiu, kad gali labai daug ką paveikti mintimis, o kartais reikia ir garsiai pasakyti, kad ir sau. Pavyzdžiui: aš dainuosiu, aš šoksiu, aš piešiu, aš rasiu gerą darbą. Taip pat reikia atsiriboti nuo tų žmonių, kurie trukdo jos siekti, veikia tave neigiamai. Bus tokių, kurie sakys „Ai, ką tu čia darai?“. Būna kad ir pats suabejoji.
Todėl reikia patį save ir aplinką susikurti taip, kad tau padėtų, už tave pasidžiaugtų. Teigiamos mintys prišaukia teigiamas. Teigiami žmonės įkvepia.
