Pirmieji veiksmai
Jei šuo ar katė nemačiom paspruko per daugiabutyje esančio buto duris ir nesate tikri, kad išlėkė lauk, apeikite visus aukštus, apžiūrėkite visus užkaborius, už vazonų ir vaikų vežimėlių. Katinai neretai supainioja aukštus ir įbėga į toje pačioje pusėje esantį butą, vos durims prasivėrus.
Todėl būtinai kabinkite skelbimą ir lifte, ir laiptinėje, matomoje vietoje. Nedejuokite, kad neturite spausdintuvo, rašykite raštu – svarbu skubiai perduoti informaciją, o ne gražiai sumaketuoti skelbimą. Tai bus galima padaryti vėliau, jei pirminė paieška neatneš vaisių.
Jei gyvūnas dingo individualių namų rajone ar išvestas į miestą, taip pat nenuleiskite rankų.
Vėlgi reikia apeiti kaimynus, visiems palikti savo kontaktą – galbūt nematė, bet pamatys po valandos. Pakabinti skelbimų ant savo tvoros, ant stulpų, stotelėje, parduotuvėje, prie kiosko, seniūnijos – ten, kur renkasi žmonės. Visada yra plėšančių skelbimus, tad nemanykite, jog rimtai paieškai užteks dviejų trijų. (Tik nepamirškite nuklijuoti juos, kai gyvūnas atsikranda.)
Jei aplakstėte artimiausius namus ir nieko neradote, paprašykite, kad kas nors įkeltų skelbimą į skelbimų portalus, jei patys negalite. Būtinai!
Bet kurioje paieškos sistemoje suvedus „dingo šuo“, „rasta katė“ jums pasiūlys ne vieną svetainę, kuria galėsite pasinaudoti.
Kas turi būti parašyta skelbime
Tai labai svarbu, nes galima parašyti tokį ir skelbimą, kuris neatneš jokios naudos. „Vakar pabėgo šuniukas, kas ras, paskambinkite, labai prašome.“ Koks šuniukas, baltas, juodas, didelis, mažas, jauniklis? Su antkakliu, su pavadžiu, be nieko? Kada tas vakar? Ar jis draugiškas, ar galima pasikviesti? Kurioj vietoj pabėgo? Ar davėte telefoną, el. paštą? (Paštas reikalingas, jei kas nori atsiųsti nuotrauką ar nuorodą, ne visi tą gali daryti iš telefono.) Galite parašyti, kad atsilyginsite radusiems.
Taigi, visų pirma, svarbu yra data. Ne „vakar“ ir ne „praėjusį trečiadienį“. Kartais gyvūno ieškoma kelias savaites, tad turi būti metai, mėnuo, diena. Nurodyti gyvūno spalvą, dydį, ypatingas žymes, ar dėvėjo antkaklį, ar su mikroschema. Parašyti, kur dingo. Ne „Vilniuje“, ne „Petrašiūnuose“, o konkrečią gatvę, rajoną. Labai svarbu yra raktiniai žodžiai, jei radęs ar pamatęs jūsų pabėgėlį žmogus bandys rasti skelbimą per paieškos sistemą. Jis neieškos „,mano Džeriukas“ (jis tikrai nežino jūsų šuns vardo), o „rudas šuo, Antakalnis“ arba „katė su antkakliu, Kuršėnai“. Jei veislinis arba panašus į kokią nors veislę, irgi įrašykite, tai palengvina paiešką.
Pridėkite nuotrauką. Kuo aiškesnę, kurioje būtų ne vien nosis! Labai svarbu dėmėtumas, uodegos pūkuotumas, dydis. Jei neturite, paklauskite draugų, gal jie fotografavo jūsų augintinį. Jei nuotraukos nėra, labai išsamiai aprašykite gyvūno dydį, spalvą, į kokią veislę panašus, o gal panašų rasite internete (bet būtinai parašykit, kad čia ne tas gyvūnas, o panašus).
Na, ir kaip jau minėta, būtinai įrašykite kontaktus. Jei prašote dalintis pabėgėlio skelbimu soc. tinkle, bet ten neduodate kontaktų, o ne draugams pas jus draudžiama komentuoti – ar didelę jis turi prasmę?..
Kaip ieškoti pabėgusios katės?
Smalsuolės katės neretai iškrenta per balkoną ar nuslysta nuo palangės, ir toli gražu ne visada sėkmingai kaip animaciniuose filmuose. Jei ne iškart pastebėjote, kad murklė dingo, ir įtariate, jog iškrito, apžiūrėkite visus krūmus po langu. Katės išsigąsta ir paprastai toli nebėga, tuo labiau, kad greičiausiai susitrenkė. Nebent kas pabaidytų.
Iš pirmo žvilgsnio nesimato? Pažiūrėkite po visom mašinom kieme, plyšiuose tarp namų, po balkonais, gėlynuose, krūmuose, suverstuose prie konteinerio balduose. Jei neradote iš pirmo karto, apvaikščioję gretimus kiemus, grįžkite rašyti skelbimų į internetą: dažname rajone yra žmonių, kurios šeria laukines kates, ir jos visada pastebi nepažįstamą katytę, jei ne šiandien, tai galbūt po kelių dienų ji gali išalkusi išlįsti ir savo užuoglaudos.
Būtinai išeikite ieškoti jos vėlai vakare, kai viskas nurimsta. Pasiimkite žibintuvėlį, su juo švieskite į visus tamsius plyšius, po mašinomis, ir žiūrėkite, ar neatsispindės jo šviesa nuo katės akių.
Jei nerandate, nenuleiskite rankų, kiekvieną vakarą eikite ir eikite... Katės kartais pasislepia ilgam, o kai skrandis ima groti maršus, pasiduoda. Konsultuokitės su gyvūnų globėjais, jie patars, ką geriausia daryti. Gali būti, kad prireiks kelių savaičių, kad teks tikrinti ne vieną signalą apie panašią katę, o vėliau iš naujo ją pratintis. Paklausite, kodėl, ji juk naminė!
Deja, ne toks retas atvejis, kai naminė katė iš streso neatpažįsta šeimininko ir nebėga prie jo, net atvirkščiai, sprunka. Nekaltinkite jos, ji nėra nedėkinga, tai tiesiog baimė. Grįžusi namo ji tuoj išmoks vėl būti namine kate ir greičiausiai dar labiau prie jūsų prisiriš. Bet jei iš pirmo karto nepavyko prisikalbinti, jei matote, kad sprunka, nebegaudykite, nevykite jos, įsidėmėkite, kur bėga ir kur pasislepia.
Tada pagalvokite, ar turėsite kaip parsinešti, jei pagautumėt? Ar turite spec. krepšį? Išsigandusi katė yra 4 kg raumenų su nagais! Jei katė neina į rankas, kreipkitės į prieglaudas, kad paskolintų „savanorį su gaudykle“, tik pasirūpinkite šiuo atveju jį atsivežti ir parvežti, jei reikia, o gaudyti išmokti pačiam nėra sunku. Kad katė lokalizuotųsi, galima ten pastatyti dėžutę, padėti maisto, patiesti jos guoliuką. Kol pripras ir galima bus pagauti – taip bus daug ramiau negu kad ji blaškysis po svetimus kiemus.
Jei katinas ar katė pabėgo per morčių, bus sunkiau, grįžti gali ir su kraičiu, ir su iškabinta per peštynes akimi – o gali niekados negrįžti. Todėl visos prieglaudos ir visi normalūs veterinarai rekomenduoja ne veisimui laikomus gyvūnus sterilizuoti. Taip ne tik instinktai nebevers ieškoti partnerio (atsiprašau tų, kuriems atrodo, jog gyvūnus traukia „meilės ilgesys“), bet ir sumažėja auglių rizika, nekalbant apie nereikalingas vadas.
Kaip ieškoti pabėgusio šuns?
Šunys įvairūs, vieni netyčia pasimeta, kitus traukia laisvė ir jie patys ieško progos pabėgti. Pastariesiems taikykite ne paprastą antkaklį, o vadinamuosius pakinktus, balnelį, kad jie neišsimautų. Čipuokite tokį bėgiką (mažytę mikroschemą veterinarijos klinikoje įleis po oda, kad tam tikru prietaisu nuskenavus, galima gauti užkoduotą joje informaciją), o dar būtinai prikabinkite jam ant antkaklio pakabuką su savo kontaktu – išvengsite daugybės rūpesčių. Mikroschema nepadeda surasti per atstumą pabėgusio šuns, bet tiems, kurie tikrai linkę nuklysti, ypač miškuose, laukuose, galima įsigyti specialių radijo siųstuvėlių.
Bet jei šuo išsinėręs iš antkaklio nukūrė kiemais, laukais, patarimai, kaip jį saugoti, jau per vėlyvi... Imkitės paieškų. Net jei manote, kad jūsų senukas šuo „išėjo numirti“ lyg koks vilkas Akela, bent jau į internetą skelbimus sudėkite: daug atvejų, kai senukai tiesiog pasiklydo, neprimatydami nupėdino kitu keliu ir tik atsitiktinumas (tiksliau, gyvūnų globėjų aktyvumas) vėl suvedė su šeimininkais. Todėl nenuleiskite rankų per anksti.
Šuniui ieškoti pasitelkite šeimą, draugus, kolegas, visus, kas neabejingas. Jei surinksite bent dešimt žmoniūų, rajonas bus kur kas geriau išieškotas. Pasikalbėkite su tais, kurie daug mato: bobulėmis ant suoliukų, mamomis, kurios stumdo vežimėlius, sargais, gėlių turgelio prekiautojomis: ar nematė tokio ir tokio pasiklydusio naminio šuns?
Klijuokite skelbimus, duokite į rankas skelbimų vaikams.
Deja, šunys gali nuo dingimo vietos nubėgti keletą kilometrų, o gali kokie nors mulkiai ir pavežti, paleisti toli nuo namų, todėl jei neradote, vėlgi ieškokite internetu ir neapsiribokite savo mikrorajonu ar miesteliu. Būtinai skaitykite rastų gyvūnų skelbimus. Nepamirškite, kad po kelių savaičių buvimo lauke šuo gali pasikeisti taip, kad radėjas jo neatpažins, net matydamas jūsų skelbimo nuotrauką, tad čia jūs patys turite atidžiai tikrinti prieglaudų, sanitarinių tarnybų puslapius.
Kaip jie atsiranda?
Vieni tikrai pareina patys, ir sveikiname, jei jums pasisekė. Bet tai nėra taisyklė. Jei nesiseka, bent keletą mėnesių nenuleiskite rankų. Kaip minėta, tikrinkite skelbimus apie rastus gyvūnus, – kartais kas nors tiesiog priglaudžia kuriam laikui šunį ar katę ir nepagalvoja, kad jo ieško, kol kas nors nepaprotina. Arba jis gali pabėgti iš naujųjų šeimininkų ir būti rastas antrą kartą.
Žinoma, būtinai parašykite savo regiono gyvūnų prieglaudoms, pateikite aprašymą su nuotraukomis, nepamirškite ir sanitarinių, karantino tarnybų. Ne visos jos skelbia apie rastus gyvūnus internete. Ne visos net telefonu išduos, kad panašus į nupasakotą beglobis pas juos papuolė. Reiktų atvykti pačiam ir pasižiūrėti, arba bent jau susisiekti su to miesto prieglauda, kurios savanoriai turi galimybę lankytis tokiose tarnybose.
Iš tiesų lengviau ne surasti, o nepamesti, ko ir linkime šeimininkams. O kaip nepamesti, jau atskira kalba...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!