Ankstyvą rytą, paskutinę vasaros dieną, kartu nuėjome į parduotuvę. Rinkomės prekes, kai išvydome vaizdelį.
Valytoja, pagyvenusi moteris, pasilenkusi sunkiai valė grindis po šaldytuvais. Tuo metu prie jos kibiro stovėjo berniukas, į vandens šautuvą traukė purviną vandenį ir, net kretėdamas (iš juoko? o gal buvo kuo sergantis?) ėmė šaudyti į ją, ir ne bet kur, o, atsiprašant, kad ji atrodytų kaip apsišlapinusi.
Netekome amo. Tuo metu valytoja atsitiesė ir pabandė nuvyt vaiką – mostelėjo skuduru ir kažką pasakė (bet tikrai ne piktai, greičiau jau neviltingai). Vaikas tik parodė liežuvį ir nubėgo.
Nemaloni situacija... Labai nemėgstu tokių, nes visad pasimetu. Akies krašteliu pamačiau, kad draugė jau drožia paskui vaikį. Nujaučiau, kad bus bėda, tad nedrąsiai, it šešėlis, nuslinkau paskui. Slapta tikėjausi, kad berniukas bus nubėgęs ir istorija tuo ir baigsis, deja...
Tarp lentynų žengė šviesiaplaukė moteris. Leisiu sau pasakyti, jog tai darė tarsi žengdama podiumu ar per „varguolių“ galvas. Šalia jos ėjo kita moteris, matyt, draugė. Vežimėlyje sėdėjo vaikas ir tampė šviesiaplaukei palaidinę, kartais net atidengdamas liemenėlę. Moteris nė kiek nekreipė dėmesio, tik oriai linkčiojo dalyvaudama pokalbyje. Aplinkui zujo trečias vaikas, gal net pirmojo, „šaulio“, dvynys. Šis vandeniu nesilaistė, bet staiga imdavo bėgti, tada sustodavo, tada vėl pabėgdavo kelis metrus, ir taip gąsdino besirenkančius pirkėjus, kurie buvo priversti stabčioti, kad nesusidurtų.
Mano draugė žengė tiesiai prie šviesiaplaukės moters. Kaip mokytoja, ji buvo daug iškalbingesnė už mane, bet ir tai nerado žodžių, kaip kreiptis į šią asmenybę. Pamačiusi, kad kažkas pastojo kelią, moteris lėtai nusisuko nuo pašnekovės ir įsižiūrėjo į mano draugę. Netikėta, bet tą žvilgsnį norisi aprašyti literatūriškai – į druskos stulpą paverčiantis, nuodingas, ledo šaltumo, prie žemės prikaustantis... Tikrai dar nemačiau, kad žmogus, o dar moteris, turėtų tiek neigiamos energijos.
KAUKŠT – moteris staigiai stumtelėjo vežimą, jo ratukas primynė mano draugei koją ir įlenkė batą, ji, aišku, staigiai žengė atatupsta. Pašalinusi kliūtį, lyg niekur nieko, moteris pabrėžtinai lėtai ėjo toliau. Vos nenugriuvusi ir nenuvertusi lentynos, mano draugė, tikrai įpykusi dėl tokio elgesio, griebė moteriai už rankos. Tada jau ledo kaukė nukrito: moteris staigiai atsisuko ir užsimojo ranka trenkti antausį... Draugė paleido ranką, o aš, tarsi išsivadavusi iš sąstingio, įsiterpiau, nes nebegalėjau tverti įtampos:
– Ponia, prašau, nurimkite... – pelės balsu ištariau ir kilstelėjau rankas, kad spėčiau apsisaugot nuo smūgio, jei kartais tektų gintis fiziškai.
Moteris tankiai alsavo. Atrodė įsiutusi. Man staiga toptelėjo – eidama pro šalį, ji matė, kaip jos sūnus tyčiojasi iš valytojos, ir matė, kad mes matėm, taigi supyko dėl to, kad norėjom pareikšti pretenzijas dėl vaiko elgesio.
– Dar... Nors kartą... – iškošė moteris, pro mano petį žiūrėdama į mano draugę. Prie jos priėjo sūnus su vandens šautuvu ir prisiglaudė. Atkreipiau dėmesį, koks keistai užguitas jis atrodo, gal tikrai turi kažkokį sutrikimą. Pajutusi vaiką šalia, moteris tarsi įgavo dar jėgų. – Kitą kartą kalbėsi su mano vyru, – užbaigė ji ir nusisuko. Jos draugė dar pridūrė:
– Einam, paliekam šitas mužikes...
Berniukas, atsitraukęs nuo nusisukusios ir nueinančios motinos, dar pažiūrėjo į mudvi įdėmiu žvilgsniu, tada spustėlėjo gaiduką, šautuvas buvo tuščias, tad jis numetė jį ir nubėgo paskui savo šeimynėlę.
Apsižvalgiau – pirkėjai, kurių ir taip dar buvo nedaug, tarsi atsitiktinai pasišalino iš šio skyriaus.
Taip nieko ir nenusipirkusios stovėjome stotelėje. Aš bandžiau atsigauti nuo to, kas įvyko (esu labai jautri, pripažįstu), draugė atrodė susimąsčiusi.
– Girdėjai, kaip tą angelėlį pašaukė? – staiga paklausė.
– Ne?
Draugė pasakė vardą. Retas, negirdėtas. Nors pala, kažkur jau girdėjau vieną kartą...
– Taigi, – palingavo galva. – Mano mokyklos pirmokų sąraše. Su rugsėjo pirmąja...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!