Labai norėčiau kad mano sūnus nekartotu mano klaidų. Pamenu, mano klasėje buvo vienas berniukas. Jis ateidavo nešvariais drabužiais, visada būdavo vienas, net sėdėdavo vienas suole. Per pertraukas jis stovėdavo koridoriaus gale ir žiūrėdavo pro langą. Dažnai iš jo klasiokai tyčiodavosi, kartais net skriausdavo. Jo vardas buvo Liudas. Mes klasiokai ji pravardžiuodavome „Liūdnu“ arba „Liūdesiu“.
Su juo mažai kas bendraudavo, jis buvo labai užsidaręs. Per aštuonerius metus, kai kartu mokėmės, nesugebėjau nuoširdžiai su juo pakalbėti. Paklausti, kaip jam sekasi, apie ką svajoja, kas ji slegia. Būdavo praeidamas pasakau „sveikas“ ir nueinu...
Dažnai kamuoja mintys, kaip jis dabar gyvena. Gailiuosi, kad tada jo nuoširdžiai nepakalbindavau, nepakviesdavau kartu pažaisti futbolo.
Jei tavo klasėje, sūnau, bus atstumtas vaikas, būk geras, pakalbink jį, nesityčiok, pakviesk jį kartu pažaisti, parsivesk į namus, būk jam geru draugų. Nekartok mano klaidų...
Aš tikrai tada džiaugsiuos tavimi ir nesvarbu, kaip tau seksis mokslai. Svarbiausia būk geru žmogumi, nes tai bus didžiausias laimėjimas ir geriausias padėkos raštas, kurį aš būsiu gavęs iš tavęs, sūnau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!