Turbūt tik aiškiaregis prieš pasaulio pirmenybes būtų pasakęs, kad Lietuvos trispalvę Pekine aukščiausiai iškels sportą su darbu televizijoje derinanti ėjikė Brigita Virbalytė, 20 km distancijoje pagerinusi asmeninį rekordą ir užėmusi septintą vietą.
Šaukštą medaus paskutinę varžybų dieną pridėjo ir maratonininkė Rasa Drazdauskaitė, aplenkusi visas konkurentes iš Europos ir finišavusi vienuolikta. Olimpiniai normatyvai taip pat pakluso ėjikui Tadui Šuškevičiui (22-a vieta 50 km distancijoje) ir bėgikei Eglei Staišiūnaitei (22-a vieta 400 m barjerinio bėgimo rungtyje).
Bet tie Lietuvos atstovai, kuriuos slėgė didžiausi lūkesčiai ir viltys, Virgilijaus Aleknos iškovotą Pekino olimpinių žaidynių bronzą menančiame „Paukščių lizdo“ stadione tiesiog subyrėjo.
Tiek disko metikai Zinaida Sendriūtė ir Aurimas Gudžius, tiek šuolininkai į aukštį Airinė Palšytė ir Raivydas Stanys, tiek šuolininkė į tolį Dovilė Dzindzaletaitė gerokai atsiliko nuo asmeninių rekordų ir nesugebėjo patekti į savo rungčių finalus.
Lietuvos rinktinės atstovai gali pasiteisinti traumomis: dar prieš pirmenybes jų dalgis iš komandos sudėties išpjovė Dianą Lobačevskę, Remaldą Kergytę ir Vaidą Žūsinaitę (maratonas), Kristiną Saltanovič (20 km ėjimas) ir Eglę Balčiūnaitę (800 m bėgimas).
Tik po fiasko šuolių į aukštį atrankos varžybose paaiškėjo, kad nugaros skausmai kamavo ir A. Palšytę, neįveikusią nė 192 cm kvalifikacinio aukščio.
Pasak K. Jezepčiko, mikrotraumų turėjo ir kiti sportininkai.
„Reikia ieškoti stipresnės medicinos personalo pagalbos, nes dabar traumos „kirto“ pačiu atsakingiausiu momentu“, – teigė treneris, pirmadienį su didžiąja dalimi lietuvių komandos grįžęs į Vilnių.
Bet tai – vienintelė išvada, kuri po antro iš eilės nesėkmingo pasaulio čempionato nuskambėjo iš Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) atstovų lūpų.
Primename, kad 2013-ais Maskvoje aukščiausia lietuvių pelnyta pozicija buvo devinta – ją užėmė Z. Sendriūtė. O šįkart komandai, kurios didžioji dalis treniruojasi Vilniuje, nebekliudė ir pagaliau užbaigti sostinės Vingio parko stadiono rekonstrukcijos darbai.
Paskutinį kartą medalį pasaulio pirmenybėse Lietuvai lygiai prieš dešimt metų pelnė V. Alekna, antrą kartą tapęs planetos čempionu. Dabar žadėti apdovanojimų K. Jezepčikas nedrįsta kalbėdamas ne tik apie 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynes, bet ir tolesnę ateitį.
Bet ar neatėjo laikas pradėti nuogąstauti ir dėl vietų elitiniuose aštuntukuose?
– A. Palšytė apie savo traumą pranešė tik po nesėkmingo pasirodymo šuolių į aukštį sektoriuje. Kada tai išgirdote jūs? – paklausėme K. Jezepčiko
– Apie Airinės traumą sužinojau tik prieš išvykdamas į čempionatą. Pasak jos, buvo sutrikęs visas treniruočių procesas, šuolius teko atlikti per skausmus. Pekine ji nebeatrodė taip, kaip Lietuvos čempionate Palangoje. Tokio lygio sportininkei kvalifikacinis aukštis – 192 cm – tikrai neturėjo sudaryti problemų.
– Ar vertėjo traumuotai sportininkei važiuoti į pasaulio čempionatą?
– Žinote, panaši situacija buvo su D. Lobačevske. Ji buvo pasiruošusi maratoną nubėgti taip pat greitai kaip ir R. Drazdauskaitė. Bet traumą Diana patyrė, kai jai jau buvo nupirktas bilietas į Pekiną. Ji suprato, kad neįveiks distancijos, ir neišvyko. O Airinė galėjo šokti, bet pasirodė, kad dvi traumos sujauktos savaitės jai kainavo per brangiai.
– Kaip vertinate faktą, kad geriausiai iš Lietuvos lengvaatlečių pasirodė televizijos žurnaliste dirbanti B. Virbalytė, o ne tie, kurie sportui turėtų skirti visą savo laiką?
– Z. Sendriūtė šiemet stebuklų nerodė viso sezono metu. Manau, ji turi tam tikrų techninių problemų. A. Gudžius pasaulio čempionate dalyvavo pirmą kartą ir nebuvo joks favoritas. Bet, aišku, į finalą galėjo patekti. Gal dar neužtenka patirties tokiame lygyje. D. Dzindzaletaitei – panašiai. Jai nereikėjo net savo asmeninio rezultato, kad patektų į finalą. Bet Dovilė nerealizavo savęs. Atrodo, turi ji nemažai patirties, dalyvavo visuose jaunimo čempionatuose... Tačiau ji pati pasakė, kad vis tiek jaudinosi. Vis dėlto tas stadionas ir 70 tūkst. žmonių slegia.
– Latvijos delegacija parsivežė medalį, aukščiausia estų vieta – ketvirta. Tai reiškia, kad kaimynai pradeda mus lenkti?
– Kaip vertinsi. Jeigu vertinsime visų sportininkų rezultatus, bendrą lengvosios atletikos ūkį, mes nuo jų tikrai neatsiliekame.
Šis čempionatas daug ką parodė. Situacija pasaulyje keičiasi, salos laimi prieš didžiąsias valstybes. Labai nustebino Kanados pasirodymas, Kenijos, Jamaikos atstovai, sugebantys laimėti ne vien bėgimo, bet ir technines rungtis. Globalizacija, trenerių migracija, naujos techninės galimybės leidžia surasti pačius talentingiausius žmones visuose pasaulio kampeliuose. Kita vertus, Rusijos, kuri laimėjo komandų įskaitą prieš dvejus metus Maskvoje, pasirodymas dabar buvo katastrofiškas. Ne paslaptis, kad tam reikšmės turėjo Rusijoje prasidėjusi reali kova su dopingu. Tie žmonės, kurie laimėdavo medalius, dabar net nepatenka į finalus.
– Nematote grėsmės, kad po metų Rio de Žaneire lietuviams gali būti pernelyg sunku patekti net į geriausių aštuntukus?
– Kalbėkime apie finalus, į kuriuos patenka dvylika sportininkų. Visi mano anksčiau minėti žmonės gali tai padaryti: maratonininkės, ėjikės, disko metikai, A. Palšytė, galbūt ta pati D. Dzindzaletaitė.
– Ar galima prognozuoti, kada atsiras naujas lyderis, kuris bus pajėgus laimėti medalį?
– Maždaug 50 proc. mūsų rinktinės dar visai neseniai dalyvaudavo jaunimo čempionatuose. Jų tobulėjimo tempas parodys, kaip ten bus. Jie visi tikrai talentingi, bet dabar iškart kalbėti apie medalius nenorėčiau.
