Tikslumo labui, reikia paminėti, kad neieškojome ir nesirinkome iš visai ekonominių variantų, kur nuomojami ne apartamentai, o lovos, patogumai bendri, o šeimininkai gyvena greta, kur nors palėpėje. Kadangi, sezonas jau buvo įpusėjęs, po netrumpų paieškų radome kambariuką internetu.
Nuotraukose kambariai atrodė tvarkingi, šviesūs, mini virtuvėlė, dušas kambaryje ir kaina nesikandžioja, ir pačiame Palangos centre, ir vietų laisvų yra – tiesiog nuostabu. Tad ir užsisakėme kambarėlį, džiaugdamiesi, jog pasisekė. Netrukus ir išaušo mūsų atostogų diena, susidėjome lagaminus ir į Palangą, prie jūros, nors oras neatrodė itin malonus – vėjas, lietus ir šiluma nelepino, bet su gera nuotaika ir viltimi, jog Lietuvoje orų prognozė savaitei keičiasi kas dieną.
Nuvykę pradėjome ieškoti gatvės, kurioje buvo mūsų išsinuomotas kambarys. Paklaidžioję po Palangos centą, suradome keistą mažą gatvelę, bet pavažiavę ja pradėjome galvoti kad čia kažkokia klaida – vaizdai nei iš tolo neatitiko mūsų ieškomo namo.
Staiga prie mūsų mašinos pribėgo moteris, kuri paklausė, ar mes ieškome nuomojamo kambario esančio Sinagogos gatvėje. Sakome: taip, bet vis dar nesame tikri, kad papuolėme ten kur reikia. Vaizdelis, švelniai tariant.
Pasirodo, mūsų ieškomi apartamentai tiesiog prekybos centro kieme, įėjimas į mūsų „gražųjį“ namą – tiesiog prie parduotuvės rampos, kur nuo pat ankstyvo ryto iškrovinėjamos „fūros“ ir pakaitom dūmą traukia darbuotojai. Pirmas įspūdis – lengvas šokas.
Toliau keliaujame į namo vidų. Tamsa, koridoriuje susuktos elektrą taupančios lemputės, prieblanda, grindys išklotos senų nubrizgusių kilimų gabalais, kurių spalva jau nebeįžiūrima. Kampe švaros reikmenys, kurie skirti esamų kambarių priežiūrai, taip pat lygintuvas ir džiovyklė, kuri pasirodo skirta visų kambarių (viso 5) gyventojų rūbams ir rankšluosčiams džiovinti! Džiovinimas keliais sluoksniais?!
Ponia šeimininkė be perstojo beria žodžius, kaip mums pasisekė, koks geras oras, kokia gera vieta, o mes tiesiog sekame paskui ją ir dairomės. Pasakojimas nenutrūksta nei minutei, neturim net kada įsiterpti ir pasidalinti savo įžvalgom, kad gal ne viskas čia jau taip gražu, psichologiniai manevrai, galbūt atidirbti jau daugybę kartų. Pagaliau pasiekiame mūsų užsakytą kambarį. Kambarys šaltas, drėgmės, pelėsių kvapas mus pasitiko vos įžengus į namą, toks jis buvo ir čia. Nors atrodo tvarkingas, bet mažas ir tamsus, peizažas pro langus irgi daug nežada: konteineriai į kuriuos išmetami sugedę produktai, atitinkami kvapai ir apgriuvę pastatai.
Dar vienas smūgis – virtuvėlė be viryklės, bet šią problemą ponia nuomotoja greit išsprendė – įvardino porą kavinių, kur galima papietauti už priimtiną kainą: kas gi Palangoje gamina? Toliau, nuolat tarškėdama, ji pasakojo apie šio namo vietą ir „pasitaikančius piktus“ klienus. Pikti klientai? Keista... Pasiėmusi duoklę skubiai uždarė duris ir išėjo. Atsisėdome ir pradėjome galvoti, ką daryti toliau. Nusprendėme nueiti prie jūros ir pakeliui pasidaryti būstų kur galėtume persikraustyti.
Pasivaikščioję po Palangą, nieko tinkamo taip ir neradome. Kadangi buvo pats sezonas, žmonių buvo daug, keisti galėjom tik į kažką analogiško. Pasilikome šiame kambarėlyje su mintim, jog pareisime tik pernakvoti – prie jūros juk atvažiavome! Tačiau orai nebuvo mums palankūs, kiekvieną dieną pūtė stiprokas, šaltas vėjas, prie jūros neužsibūdavome, o grįžus nuotaika bjuro dar labiau. Viduje buvo niūru ir šalta, išsimaudžius po dušu neturėjome kur džiovinti rankšluosčių, drėgmė buvo visur, vonioje nebuvo gyvatuko, nepadėdavo ir džiovyklė tamsiame, nevėdiname koridoriuje.
Atostogoms einant į pabaigą, džiaugėmės, jog pagaliau važiuojame namo. Nors, derinant telefonu, aptarėme visas sąlygas, tiesiog ponia verslininkė pamiršo paminėti kai kuriuos išskirtinius kambario „privalumus“. O sugebėjimas naudotis foto aparatu tikrai pagirtinas – pagauti rakursai tikrai nerealūs, ypač kai po to tenka susipažinti su originalu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!