Mokykloje Lietuvoje buvo visko, man teko susidurti su žvėriškų vaikų žiaurumu, nemeluosiu, tas žaizdas, kompleksus gydausi iki šiol. Ne visi mano aplinkoje esantys žmonės buvo man negailestingi, deja, to man neužteko. Galbūt dėl tos priežasties ilgiau nei ketverius metus vengiau savo tėvynainių, man atrodė, kad aš jiems būsiu svetima, nesuprantama ir neįdomi. Ironiška, kad gyvenimas sudaužė šį kvailą įsitikinimą ir suvedė mane su puikiais žmonėmis.
Aš nusisukau nuo savo kalbos ir šaknų, gal tiesiog man reikėjo laiko užaugti. Mane kankindavo nesaugumo jausmas, kad iš manęs nieko nebeliks, jeigu laikysiuos įsikibusi į Tėvynę. Buvau kvailai nusprendusi, kad niekada negrįšiu atgal. Vilnius man buvo skausmo miestas, tas miestas, kuris iš manęs atėmė tiek vaikišką naivumą, tiek galimybę tikėti žmonėmis.
Draugų radau Didžiojoje Britanijoje, pasirinkau profesiją, kuri mane „pririštų“ prie Vidurio Europos ir neleistų grįžti namo. Mane supo nuostabūs žmonės ir perspektyvos, pamačiau tiek daug. Kartais man būdavo liūdna, penktadienio vakarus praleisdavau lovoje su arbata, vengdama žmonių. Kartais per savaitę tiek daug reikėdavo padaryti, kad nebūdavo nė minutės atsikvėpti, aš juokdavausi, pavargdavau ir kartais kraustydavausi iš proto. Nesiskundžiau dėmėsiu: vaikščiojau į pasimatymus, bet niekaip negalėjau suprasti kitakalbių vyrų, nes labai trūko galimybės leisti jiems mane pažinti gimtąja kalba. Ir taip juokinga, kad pasakydavau žmonėms „Sudie“ todėl, kad žinojau, kad niekada negalėsiu parodyti vienos savos pusės. Galiausiai su tuo susitaikiau, nes tikrai neįsivaizdavau savęs su tautiečiu, bet nesenai supratau, kodėl man mama visada sakydavo: „Niekada nespjauk į šulinį, nes nežinai, kada iš jo teks gerti.“
Aš Anglijoje išmokau gyventi, išmokau mylėti save. Bėgo metai, nors mane ir supo draugai, aš visada jaučiuosi pasiklydusi, pasimetusi. O turėjau viską ir tikrai negalėjau niekuo skųstis, bet kažkas buvo ne taip. Man visada buvo labai svarbi Lietuvos kultūra, man jos taip trūko – net nepastebėjau, kad pradėjau labai daug kalbėti apie savo mylimą kraštą. Mano draugai važiavo aplankyti Vilniaus ir be manęs pamilo kalbą ir istoriją, pamilo tą šalį, kurią aš taip taip mylėjau, bet nuo jos gyventojų bėgau.
Išdrįsau žiemą nueiti į lietuvių susitikimą: žmonės nebuvo baisūs, netgi žavingi, ir tai vertė mane šypsotis. Po truputėlį pradėjo vertis durys, ir dėl klaikiai įdomios gyvenimo ironijos atsiradau tarp žmonių, nuo kurių norėjau pabėgti. Supratau, kaip man trūko to nepaaiškinamo ir neaprašomo abipusio supratimo, viskas tapo paprasta. Aš suradau puikius žmones, jų neieškodama, ir labai nedrąsiai kaip mažojo princo lapė atėjau. Tiesa, su britais vis dar jaučiuosi žymiai laisvesnė, labiau savimi pasitikiu. Vis dar esu tyli šioje naujoje terpėje, bet tai nėra labai svarbu, juk tyla kartais yra tokia graži.
Manau, per daug pykčio yra dėl to, kad žmonės migruoja kaip paukščiai, juk jie pamato naujus kraštus ir pakrantes, susiduria su įvairiomis oro sąlygomis, bet galiausiai grįžta: vėliau ar anksčiau, atsinešdami su savimi šilumą.
Gyvenimas svetur man yra beprotiškai graži pasaka, kurioje kartais net pati negaliu patikėti, kad gyvenu. Aš galiu drąsiai sakyti – aš negyvenu svetur, gyvenu tarp žmonių, kurie taip pat nori mylėti, surasti ir sukurti, o dabar netgi gyvenu tarp tų žmonių, kurie supranta mano gimtąją kalbą.
Negyvenu toli, lėktuvu grįžti galiu vos per kelias valandas. Gyvenu tarp nuostabių vietų, nes vis dar klajoju, ieškau tos vietos, kur mano širdis jaustųsi kaip namie. Nesvarbu, kokioje žemėje ji juos suras – ar aklinai kaitinamoje saulės, ar kvepiančioje pušų sakais, ar tame pačiame dideliame smogo monstre – aš žinau, kad žmonės visur tie patys, jei tik suteiki jiems šansą ir patiki jais. Tiek Angliją, tiek Lietuvą galiu vadinti namais. Vieni namai – tie, kurių nepasirinkau, kurių niekada nenustojau mylėti, ir į kuriuos visada norisi grįžti, o kiti – tie, kurie mane priėmė ir leido užaugti nebijant.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Užsienis – mano namai: gyvenimas svetur iš arti“
