Tortą užsakinėjau likus savaitei iki krikštynų. Ten, kur norėjau, iškepti jau negalėjo, nes turėjo daug kitų užsakymų. Vienintelis išsigelbėjimas buvo viena (...) konditerijos įmonė, tikinusi, kad tortą iškeps tokį, koks pavaizduotas nuotraukoje.
Artėjant krikštynoms sužinojau, kad jos atšauktos, teko skambinti torto užsakymą priėmusiai moteriai ir pranešti, kad tortas turi būti mažesnis, sveriantis ne daugiau kaip 3 kilogramus, o ant torto turi nebūti užrašo „krikštynos“. Moteris patikino, kad viską suprato, bet, nuvykusi atsiimti skanėsto, vos neišvirtau iš kojų – jis, mano akimis, atrodė baisiai. Negana to – sveriantis daugiau negu 3 kilogramus.
Kadangi nemėgstu pyktis, rietis ir „draskyti akių“, sukandusi dantis tortą pasiėmiau ir už jį sumokėjau, nors grįžusi norėjau jį išmesti. Tortą, atšaukus krikštynas, turėjau neštis į savo būsimo krikštasūnio gimtadienį. Jo mamą perspėjau, kad neišsigąstų, nes tortas nevykęs.
Vyras dar bandė skambinti į įmonę, klausė, kodėl iškepė tokį didelį tortą, nors prašėme mažesnio. Moteris gynėsi, kad jai apie tai niekas nieko nesakė. Stebiuosi jų požiūriu į savo klientą ir darbą.
Po incidento kalbėjausi su pažįstamais žmonėmis, pasirodo, kad ta pati įmonė jau ne pirmą kartą kažko „nesupranta“, iškepa ne taip, kaip reikia.
Daug kas man sakė, kad reikėjo aiškintis vietoje, iš karto pasakyti, kas nepatinka. Ir pati įsitikinau, kad geriausia viską rėžti tiesiai į akis. Kodėl turėčiau jaustis nesmagiai, jei kiti neatlieka savo darbo? Juk per kažkokį tortą galėjo būti sugadinta šventinė nuotaika. Laimei, krikštynos buvo atidėtos.
Kitą kartą žinosiu, kad užsakymą geriausia pateikti raštu. Kadangi šįkart to nepadariau, neminiu ir įmonės pavadinimo.
