Kai kam atrodo, kad metas nuimti juoduosius kaspinus, kad jie nieko nebereiškia, reikia prisiminti tik mūsų vienybės ir triumfo dieną. Skamba dviprasmiškai, juk esminė Baltijos kelio mintis buvo vieningai priminti pasauliui apie raudonojo ir rudojo maro cinizmą, sunaikinusį kelias Baltijos valstybių kartas ir dabar vėl kitokiu pavidalu keliantį galvą.

Baltijos kelias buvo milijonų žmonių empatijos išraiška. Nuo Vilniaus iki Talino mes palaikėme vieni kitus, supratome šalia esančių žmonių jausmus ir norėjome drąsiai pateikti juos pasauliui.
Psichologų teigimu, empatija nėra įgimta, ji išugdoma ir atrodė, kad iškovoję laisvę, tapę jauna demokratiška valstybe turėsime visas galimybes ją ugdyti.

Kas nutiko, kad per 26-erius metus šis įgūdis iš mūsų bebaimių lyderių, verslininkų, visuomenės veikėjų ir nuomonės formuotojų gyvenimo beveik išnyko?

Kas nutiko, kad valstybės elitui nebeliko poreikio įsijausti į kito žmogaus poreikius, nebeliko būtinybės remtis moralės ir altruizmo kriterijais priimant sprendimus? Juk pats Amerikos prezidentas Barackas Obama pripažįsta, kad už „federalinį deficitą turėtų būti svarbesnis empatinis deficitas“. Nes įsijautus į kitus žmones taps sunkiau nieko nedaryti, taps sunkiau nepadėti.
Bet mūsų elite empatijos deficitas pasiekė juodosios skylės proporcijas.

Ir pavyzdžių daugybė. Vien per šį mėnesį.

Specialiosios olimpinės žaidynės, skirtos atletams su protine negalia. Mūsų atletai iškovoja septyniolika aukso medalių. Jie rungiasi ne dėl pinigų, ne dėl kontraktų ir ne dėl šlovės. Jie gal net ir nesupranta, kas ta šlovė yra. Jie yra tie grynieji atletai, kurie rungiasi dėl savo šalies ir jos vėliavos.
Laimėjimas

Organizatorių nuotr.

Kokia reakcija Lietuvoje? Jokios. Vienintelė Prezidentė pasveikino olimpinius medalininkus, kitiems valstybės vadovams ir valdžios žmonėms tokie dalykai nė motais. Pasišildyti Rūtos Meilutytės medalių spindesyje ar pasifotografuoti su krepšininkais artėjant rinkimams – va kur „košernas“ dalykas. O čia...net ir stovėti būtų kažkaip nejauku gal.

Bet net ir Daukanto aikštės rūmų šeimininkei pritrūko empatijos – ar būtų sugriuvusi dienotvarkė, jei vaikai iš karto po žaidynių būtų priimti Prezidentūroje ir prisimintų tą dieną visą likusį gyvenimą?

Juodojo kaspino dieną premjeras Algirdas Butkevičius išsišiepęs iki ausų fotografuojasi su driežu ant krūtinės. Tragedijos nėra, menkutė smulkmena. Bet tokios menkos smulkmenos ir atskleidžia antrojo šalies asmens empatijos lygį.
Driežas

Feisbuko nuotr.

Tiesa, šios nuotraukos pateikimo kontekstas nepatiko ir pačiai partijai. LSDP frakcijos Seime referentė mane barė, sakė kad ne tribūnoj žmogus prigautas ir liepė baigti žliumbti čia dabar.
Bet jei nesiseka empatijos ugdyti, nesiseks ir nusipirkti.

Įjungęs 2016 (o gal ir 2019) metų rinkimų pavarą premjeras fotografuojasi su naujagime anūke ar džiaugiasi 35-osiomis vestuvių metinėmis. Viskas gražu ir labai patiktų, jei ne faktas, kad bandydami išpopuliarinti tokias nuotraukas jo įvaizdžio specialistai socialinėje žiniasklaidoje perka „laikus“ (ir turbūt ne už asmeninius pinigus), o pagauti už rankos teisinasi nežinoję, kad tokius dalykus galima pamatyti viešai.
Susirašinėjimas

Feisbuko nuotr.

O Seimo nariai, sėkmingai savo aplinkoje sudarbinę marčias, seseris, sūnus ir dukras, it modernių laikų Nojai į savo arką priimantys ištisas artimųjų šeimas? Kiek empatijos jų veiksmuose?
Apie viceministrus jau net neverta pradėti – ar kultūringasis Vytautas Vigelis, ar ką tik paskirtas iššūkius mėgstantis žvitrių akių Romualdas Gėgžnas. Panašu, kad „viceministras“ jau yra ne pareigos, o diagnozė karštligiškai skubančioms partijoms.

O kaip mūsų verslo elitas?

Kiek empatijos turi turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius, kuris tik įspraustas į kampą, tik po to, kai nepadėjo visi geriausių Lietuvos PR specialistų manevrai ir per naktį sukurtos „Baltosios knygos“, ir tik per savo atstovę išbeldžia atsiprašymą prieš visą Lietuvą už nederamą įmonės elgesį?

Kiek empatijos turi didžiausias Lietuvos alaus gamintojas „Švyturys“, per savo šventę dalijantis vaikams Aludarių dienos marškinėlius ir paverčiantis juos vaikštančia alkoholio reklama?

Kiek empatijos turi „Vakarų ekspreso“ interneto portalas, kuris išspausdino, o po to greitai panaikino tokį aludarių oligarchų elgesį kritikuojantį Klaipėdos tarybos narės straipsnį?
Valdininkai, žiniasklaida, vieši žmonės?

Kiek empatijos turi didžiausios Lietuvos televizijos, kiekvieną mielą dieną besistengiančios įlįsti į žmonių galvas, įtikinti juos, kad mūsų šalyje visada bus svarbiausi tie, kurie žudo, vagia, meluoja, plėšia ir degina?

„Ar tikrai jūs Vilniuje galvojate, kad mes provincijoje visi tokie, kaip rodo „24 valandos”? – susitikime Vabalninke manęs klausia susikrimtę vietos šviesuoliai. Kiek empatijos turi tokių laidų prodiuseriai, negalintys nesuprasti, jog jie nuodija tautą?

Kiek empatijos turi Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbonavičius, užsigeidęs naujo limuzino savo reikalams? Ir kaip dailiai siejasi šis faktas su specialiųjų žaidynių atletais, kurie net marškinėlius turėjo skolintis iš Latvijos delegacijos ir vilkėti išvirkščius, nes nėra pinigų?
Kiek empatijos turi teisėjas, kuris nuteisia kalėti tvarkos mokykloje siekusį jos direktorių, nes ant popieriaus lapo nebuvo antspaudo?

Kiek empatijos turi Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, gatvės žargonu išsityčiojantis iš Algimanto Čekuolio dėl jo amžiaus. Galbūt jo mintyse apie privilegijas iki gyvos galvos yra tiesos ir jos vertos diskusijos, bet Komunikacijos fakulteto (kaip ironiška) dekano pasirinkta forma tik dar kartą simbolizuoja, kaip giliai po grindjuostėmis užkastas empatijos lygis.
Juk šie žmonės teoriškai yra mūsų visuomenės vėliavos. Ir vėliavos teoriškai turėtų plevėsuoti, keldamos pasididžiavimo šiurpulį, o praktiškai – kabo it sulytos lapkričio lietaus.
Galbūt tai tik smulkmenos. Bet iš smulkmenų susideda bendras vaizdas.

Bet ar viskas taip blogai? Tikrai ne.

Čia jums reikėtų nubrėžti brūkšnį. Tik, žinoma, ne per ekraną.
<...>
Aš juk prašiau ne per ekraną...
<...>
Kalbame apie socialinę atskirtį, bet reikėtų kalbėti ir apie emocinę atskirtį. Šioje brūkšnio pusėje mes padedame vieni kitiems, aukojame nepažįstamiems padegėliams ar sunkiai sergantiems vaikams, nieko neprašydami prisidedame prie jaunų žmonių troškimo studijuoti, o Kembridžo magistrantai grįžta ir grąžina skolas dalydamiesi patirtimi su gabiais mokiniais.

Mes prieiname ir parodome kelią pasiklydusiems turistams, nesulaukę valdžios dėmesio patys raginame vieni kitus ieškoti dingusių žmonių, drauge sukeliam ant kojų pusę Kauno, kai iš mokyklos laiku negrįžta mergaitė.

Mes vieni kitiems per socialinius tinklus tarsi Sąjūdžio laikais perduodam žinią apie septyniolika olimpinių medalių ir džiaugiamės drauge. Jei žiniasklaidai tokių naujienų nereikia, mes patys tapsim žiniasklaida.

Vieni mūsų policininkai lekia gelbėdami užspringusį kūdikį, kiti perveda per kelią sutrikusią močiutę.

Pavargusiam dviratininkui mūsų kaimo gyventojas išneša stiklinę šviežio pieno, nors pagal televizijų evangelijas kažkuris turėtų užkapoti kitą kirviu.

Baltijos kelias čia dar gyvas, nors jo pakraštėse ir želia dilgėlės.

Ir juk tokie esame ne dėl valdžioje esančių ir įtaką turinčių žmonių sprendimų, o nepaisant jų.
Ir kai pagalvoji, ką galėtume nuveikti drauge, jei ten aukštai išnyktų empatijos deficitas, net driežiukai ima po kūną lakstyti.

Haiku


Prilipo driežas
Ir neatplėšt premjerui
Tarsi darbiečiai