Nors nebuvo tai prabanga pertekę namai, tačiau meilės ir rūpesčio Artukui ten tikrai pakako. Ypač susibičiuliavo šuniukas su namuose gyvenančiu vyriškiu – eidavo kartu grybauti, uogauti ar šiaip po Nemenčinės miškus pasiautėt. O šeimininkę Artas dievino už skanų kąsnelį – šiltą košę, skanų kauliuką su mėsyte ar kitus gardumynus, kurie tuose namuose gurmaniški nebuvo, tačiau Artui to ir nereikėjo. Svarbu, kad sotus, svarbu, kad mylimas.
Deja, gyvenime kartais tragiškai keičiasi likimai. Šeimininkė buvo priversta palikti tuos namus, o po kurio laiko šeimininkas paliko šį pasaulį. Artas liko vienas tuščiuose namuose – staugė kelias dienas prie nebevarstomų durų. Gerai dar, kad moteris apsistojo netoliese, nors ir ne savuose namuose. Girdėdama nepakenčiamai širdį draskantį Arto skausmą, vis prieidavo ir pasikviesdavo į savąjį būstą – pamaitindavo, paguosdavo. Bet kadangi tai ne jos namai, moteris negali Artui pasiūlyti nuolatinio buvimo šalia. O ir pati ji nėra tikra dėl tolimesnio savojo likimo. Viskas taip trapu, neprognozuojama. Todėl Artutis taip ir migravo tarp savų ištuštėjusių namų ir jį tebemylinčios šeimininkės namus. Negalėdama žiūrėti į vietos nerandantį šuniuką, moteris stengėsi visomis išgalėmis surasti naujus namus Artui, kreipėsi ir į gyvūnų prieglaudas. Deja, niekas nieko pasiūlyti negalėjo. Į sanitarinę tarnybą šeimininkė nė už ką neketino atiduoti Arto, juk tik prieš kelis metus jis iš ten išėjo. Juk būtent ten sugraudino jo bejėgiškumas moterį...
Tačiau Arto nuolatinė migracija kažkodėl erzino kaimynus, kurie prirašė skundų, nepaisant to, kad šunelis nerodė jokios agresijos nei aplinkiniams žmonėms (ar tai būtų suaugęs žmogus, ar vaikas), nei gyvūnams. Ir štai į kiemą įriedėjo sanitarinės tarnybos „Grinda“ automobilis, savo pareigą atliekantys darbuotojai paaiškino, kad aplinkiniai kaimynai skundžiasi Arto buvimu, nepaisydami šeimininkės ašarų įgrūdo šunelį į kabiną ir išsivežė. Viskas. Artas gavo naują kalinio numerį ir pradėjo laukti savojo likimo. Jeigu jam pasiseks – sulauks naujų namų,o jei ne...
Visa širdimi norisi Artui palinkėti, kad sulauktų tikrų, saugių namų. Šunelis vis dar jaunas, jam apie 5 m. Labai išmintingas, prieraišus. Gyveno lauke, buvo nuolat vedžiojamas. Savo kiemą saugodavo protingu lojimu, nes žinojo, kad tai jo pareiga. Tačiau agresyvus nėra. Maistui neišrankus, nes prabangoje niekad negyveno. Artukas – nei didelis, nei mažas. Smulkesnis ir mažesnis už vilkšunį, nors kažką vilkiško turi. Tikriausiai todėl jis yra toks išmintingas.
Mylinčiuose namuose Artas bus pats puikiausias ir ištikimiausias draugas.
Padėkim Artui, kuris dabar jau gyvena gyvūnų prieglaudoje! Ten jam ne vieta.
Dėl Arto skambinti tel. 8 620 84 464 (Lina).