Iš Vilniaus, kuriame gyvenau studijų metas, kur susipažinau su savo, kaip buvau įsitikinusi, gyvenimo meile grįžau į gimtąjį miestelį. Grįžau, palikusi visus draugus, visą savo susikurtą gyvenimą, į laisvą tėvų butą. Grįžau, nes laukiausi nuo mylimo vyro, tačiau neturėjom kur gyventi. Jo tėvai Vilniuje „padovanojo butą“ – nelegalios statybos namo dalį, be elektros ir kitų patogumų. Net būdama nėščia kurį laiką sutikau ten pagyventi. Prisimenu tai kaip didžiausią košmarą, kai tekdavo praustis po lietaus vandeniu, gamtinius reikalus atlikti lauke arba lėkti į kokį prekybos centrą. Bet mylėjau ir tikėjau, kad sugebėsim sutvarkyti finansus ir toks gyvenimas ilgai netruks.
Kadangi buvau šeštą mėnesį nėščia, po mėnesio tokio gyvenimo nebeištvėriau ir dėl savo bei kūdikio sveikatos nusprendžiau grįžti pas tėvus. Nebeištvėriau ne tik košmariškų gyvenimo sąlygų, nebegalėjau pakęsti ir savo mylimojo tėvų, gyvenančių tame pačiame name, kurie per dieną kelis kartus ateidavo reikalauti pinigų ar šiaip kabinėtis. Verta paminėti, kad jie ateidavo girti, nors turi mažametį sūnų, tai jų nestabdo nuo kasdieninių išgertuvių.
Grįžau pas tėvus, po savaitės atvažiavo ir mano mylimasis. Iki kūdikio gimimo, kurio labai laukėm, mūsų santykiai buvo geri. Labai norėčiau sakyti tobuli, bet toli gražu ne. Kas porą savaičių mylimasis pasiilgdavo savo draugų ir pradingdavo kelioms paroms, man tekdavo paromis nemiegoti, jaudintis, kartai net važiuoti jo iš kur nors parsivežti, net jo draugus išvežioti. Buvau kvailai naivi ir vis vykdžiau jo paliepimus, tikėdamasi, kad dabar jau paskutinis kartas. Bet, savaime aišku, paskutinį kartą sekdavo dar vienas ir dar ir dar...
Per gimdymą jis buvo kartu, net apsiverkė išvydęs sūnelį. Lygiai dvi savaites buvome be galo laimingi, kol jam neprireikė išvažiuoti darbo reikalais į Vilnių. Tuomet dvi savaites jis gėrė. Gal naiviai skamba mano įsitikinimas, kad jis man ištikimas, bet tai tikrai tiesa. Jis didelis egoistas, o išgėrus tai pasireiškia visais įmanomais būdais. Pagrindinis iš jų – nuolatinis kalbėjimas visiems apie save. Pasakojimas apie dėl traumos pasibaigusią krepšininko karjerą, apie tai, koks jis talentingas, kokia sėkminga jo karjera ir kokios nerealios perspektyvos jo laukia. Ir šis pasakojimas nesibaigia tol, kol nesibaigia daugiadienės.
Po savo buitinio alkoholizmo savaičių jis grįžo, eilinį kartą atsiprašinėjo, teisinosi, vertė kaltę man, teigdamas, kad aš žlugdau karjerą išsitempusi jį iš Vilniaus į mažą miestelį, esantį už kelių šimtų kilometrų. Mano atsakymas, kad mes neturime kur gyventi Vilniuje, sulaukdavo tik jo pykčio ir visada to paties sakinio – „Tai tegul tavo tėvas paima paskolą ir duoda mums pinigų įsirengti mano tėvų dovanotam butui“. Tai vis kartojosi ir kartojosi.
Kai išsiblaivo, praeina pagirio – viskas gerai, bet jo daugiadienių ciklas kartojasi kas dvi savaites. Dabar turiu galvoti ne apie tai, ko noriu aš, bet apie tai, kas geriausia sūneliui. Net jei įsirengtume Viliuje esantį „butą“, tai nieko nekeistų... Aš nenoriu, kad mano sūnus augtų matydamas nuolat girtus senelius, nenoriu, kad tokie pavyzdžiai jam taptų priimtini. Bet taip pat norėčiau, kad jis augtų pilnoje šeimoje, su mama ir su tėčiu.
Kiek kartų per jo užgėrimus aš buvau likusi su vos keliais centais ir pora sauskelnių... Čia bent turiu netoli gyvenančius tėvus, kurie tokiose situacijose padeda, o ką aš daryčiau jam dingus Vilniuje? Jie negali pakęsti mano išrinktojo, kuriam, jų žodžiais tariant, 30 metų, bet vis dar mažvaikis, neturintis atsakomybės jausmo, savanaudis, savimyla, egoistas, kuriam patogu vaidinti durnelį.
Nors jis pats jaučia nuoskaudą, kad jo tėtis jį paliko, jis elgiasi taip pat. Aš nesuprantu kodėl. Kai planavom kūdikį, viskas atrodė gražu. Bet kai planavimas virto realybe, viskas kardinaliai pasikeitė. Aš nežinau, ką daryti, žinau tik, kad kasdien verkiu ir nenoriu, kad tokią mamytę matytų mažylis, nenoriu, kad kasdien girdėtų rėkaujantį tėtį, kad matytų jį girtą arba matytų tik kas pora savaičių...
Galėčiau jam suteikti dar vieną šansą, ne tik jam, bet ir sau, tačiau tai niekur neveda. Atleidimų, pažadų, atsiprašymų buvo šimtai. Nebetikiu, kad dar vienas, būtų paskutinis. Nuo šiol, tiksliau nuo šiandien, būsiu vieniša mama. Atėjo laikas apsispręsti.
Tikiuosi, dėl šio sprendimo nesuklysiu, kaip suklydau rinkdamasi gyvenimo partnerį. Santykiai gali augti ir būti gražūs tik kai teisingai pasirenki žmogų, su kuriuo žadi kurti ateitį. Aš suklydau, bet tai nereiškia, kad santykiai būna tik skaudinantys ir juodi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.