Išgirdus šio konkurso pavadinimą, pasijutau tokia įkvėpta ir jau galvojau, kad pilsiu, kol rankų pirštai užsidegs nuo klaviatūros. Bet atsidarius tuščią lapą sustojau. Ir net pradėjau nervintis. Rimtai, o ką tada veikčiau, jeigu nebereikėtų dirbti?.. Ką iš principo noriu veikti? Ir „Noriu“ šiuo atveju ne todėl, kad taip reikia norėti, bet iš tikrųjų noriu?
Kažkaip toptelėjo, kad čia ne piniguose esmė. Juk iš tikro nepasakyta, kad dirbti nebereikia, nes iš dangaus ir taip turėsi milijonines pajamas. O su tokiomis tikrai rastum ką veikti. Nepasakyta. Bet vietoj to gausi kažką daugiau. Ir gal net vertingesnio. Laiką. Laiką sau, savo nuodėmėms ištaisyti, vidiniams demonams išvaryti.
Pirmiausia to ir imčiausi. Turbūt lankyčiausi seminaruose, kuriuose būtų kalbama apie vidinę ramybę. Ilgai ir be galo nuoširdžiai kalbėčiausi su dvasios vadovu ar psichologu apie tai, kaip įveikti savyje pyktį ir paleisti smaugiančią praeitį. Jei tik leistų finansinė padėtis, norėčiau kartu su savo žmogumi apsilankyti atokiose Tibeto, Indijos šventovėse, išmokti medituoti, išgirsti tylą, ankstyvą rytą sveikinti jogos pratimais ir džiaugtis neskubiais maistingais pusryčiais.
Daryčiau viską, kad mūsų santykiai taptų darnesni nei iki šiol. Dėl įvairiausių įtampų juk visko būta. Kiekvieną dieną, metų metus kovojome vienintelę kovą – bandėme pagausinti mūsų šeimą. Kaltė, baimė ir savigrauža tapo mūsų liūdnaisiais palydovais. Labiausiai už viską noriu susigrąžinti „Mus“. Tokius, kokie buvome, prieš įrėmindami save į kažkokias taisykles, apsistatydami skaičiukais, atlikdami visuomenei priimtinus vaidmenis. Iš naujo pamilti, pradėti vertinti savo žmogų ir patį gyvenimą.
Daugiau laiko praleisčiau su mama. Akis į akį. Telefonu kalbamės kiekvieną dieną, bet dabar aš ją dažniau apkabinčiau. Sakyčiau, kokia ji graži ir pašėlusi – be jokios ypatingos priežasties. Kokia brangi, nepaisant to, kad augindama mus girdėjo turbūt daugiau priekaištų. Pakeliautumėm, pasikalbėtumėm, kartu ruoštumėm vakarienę. Gal net aptvarkytume griūvantį ir tuščią senelių namą kaime. Jame tiek daug gerųjų dvasių, tiek prisiminimų! Gera retsykiais apsilankyti, nors pasukti raktą vis labiau rūdijančioje spynoje pamažu darosi tikru iššūkiu. Viskas taip traukiasi, lenkiasi, gūra, dūlėja. O anksčiau atrodė, jog buvo tiek daug vietos!
Turėdama laiko, gal net pagaliau išmokčiau atleisti tėvui. Pasikalbėčiau su juo. Be pykčių, be kaltinimų, ašarų ar grasinimų. Gal kažką pagaliau suprasčiau? Ir būtinai aplankyčiau emigravusią seserį!
Pradėčiau mokytis kalbų. Išmokti svetimą kalbą – nuostabi galimybė pažinti kitą kultūrą. Norėčiau vėl studijuoti. Kad ir kažką visiškai nepopuliaraus! Ir būtinai savanoriaučiau. Kultūros festivaliuose ir moterų krizių centre. Norėčiau kalbėtis su mergaitėmis, turinčiomis mitybos sutrikimų. Daug turėčiau su jomis pasidalinti, daug kas artima ir išgyventa.
Įdomu. Pirmos mintys aplankyti kiek įmanoma daugiau pasaulio, išragauti įmantriausių virtuvių šedevrų ir panašiai kažkaip ėmė ir nusirito į „kažkurį ten“ planą. Nes netyčia berašant svajonių atsirado daug daugiau. Tikresnių. Kai kurių nė nespėjau pažinti. Atrodo, turėsiu truputį darbo. Stebina, kaip to nepadariau anksčiau. Gal tiesiog galvojau, kaip pratempti dieną, kai didžiąją jos dalį temdė neviltis? Yra kur tobulėti, brangioji. Kartais tiesiog nematome, kokie svarbūs dalykai dedasi čia pat, po nosim. Kaip bebūtų, ačiū už galimybę pažiūrėti į save kitaip.
Rugpjūtė
