Svastika
Keletą dešimtmečių prieš tai, kai Adolfas Hitleris pasirinko svastiką kaip skiriamąjį nacionalsocialistų partijos simbolį, Vakarų Europoje ji laikyta laimės ir sėkmės simboliu. A. Hitleris neabejojo, kad svastika sukels žmonėms pasąmoningas asociacijas, bus siejama su sėkmingomis perspektyvomis ir geresniu gyvenimu, kurį Vokietijai žadėjo nacionalsocialistai.
Tačiau, pasak archeologų, kryžius užlaužtais galais kaip simbolis atsirado senovės Rytų kultūrose dar 4–10 tūkstantmetyje pr. Kr. Kai kurios Indo slėnio civilizacijos, išpažįstančios hinduizmo ir budizmo religijas, iki šiol garbina svastiką kaip Saulės ir dievų malonės simbolį. Senovės budizmo atmainas išpažįstantys tikintieji teigia, kad kryžiaus užlaužtais galais simbolis buvo įspaustas ant Budos krūtinės prieš jį palaidojant. Šioje religijoje svastika vadinama širdies antspaudu.
Kryžius
Visame pasaulyje kryžius tapo neatsiejamu krikščionybės simboliu, tačiau dar iki krikščionybės atsiradimo jis laikytas pagonių Saulės dievo ženklu. Vienodo ilgio ašių kryžius pagonybėje simbolizavo tobulą vyriškosios ir moteriškosios energijų sąjungą. Manoma, kad kryžiaus ašys simbolizavo Saulės dievo energiją, o aplink jas apibrėžtas apskritimas – nenutrūkstamą Mėnulio deivės sąjungą.
Keltų kultūroje kryžius simbolizavo gyvenimo medį ir amžinąjį tikėjimą. Tačiau archeologų ir senovės civilizacijų tyrėjų teigimu, keltų kryžiaus simbolis gali būti perimtas iš romėnų imperatoriaus Konstantino naudotos simbolikos. Manoma, kad senovės graikų ir romėnų kultūrose kryžius simbolizavo keturias stichijas – Žemę, Orą, Ugnį ir Vandenį, o senovės Rytuose įkūnijo keturias žmogaus dalis – protą, sielą, širdį ir kūną.
Šešiakampė žvaigždė
Tokia žvaigždė, simbolizuojanti Dovydo skydą, laikoma dabartinės Izraelio valstybės simboliu. Pasak archeologų, ši žvaigždė savitas prasmes įkūnija jau kelis tūkstantmečius. Senųjų dar prieš mūsų erą statytų pietų Indijos šventyklų eksterjerą puošia daugybė šešiakampių žvaigždžių. Hinduizme šis simbolis sietas su mandala ir atstovavo širdies čakrai.
Senovės Tibeto Mirusiųjų knygoje vaizduojama šešiakampė žvaigždė, kurios viduryje įkomponuota svastika. Šis simbolių darinys reiškė kūrybinę visatos jėgą. Judaizmo religijoje šešiakampė žvaigždė vadinama Dovydo žvaigžde ir nuo viduramžių naudojama kaip skiriamasis žydų tautos identiteto ženklas.
Galilėjaus sinagogoje rastos III–IV a. tapytos Dovydo žvaigždės leidžia daryti prielaidą, kad per religines judaizmo apeigas šis simbolis galėjo būti naudojamas nuo II a. pr. Kr. Dovydo žvaigždė aptinkama ir islamo Korane. Jame minima, kad Saliamonas bei Dovydas buvo karaliai ir pranašai, todėl jų simbolius garbino daugybė musulmonų. Netgi dabar ant senųjų mečečių ir kitų islamo artefaktų galima išvysti Dovydo žvaigždės simbolį.
Žvaigždė ir pusmėnulis
Nors šventųjų Korano simbolių naudojimas prieštarauja musulmonų teisėms, tačiau žvaigždė ir pusmėnulis puošia net keleto islamo tautų vėliavas. Taip pat neoficialiai laikomi ir islamo tikėjimo simboliais. Pusmėnulis – vienas seniausių simbolių žmonijos istorijoje. Itin garbintas senovės Graikijoje, jis simbolizavo moteriškąjį pradą ir laikytas deivės Artemidės simboliu.
Archeologų rastuose artefaktuose deivės Artemidės galvą puošia pusmėnulio karūna. Vėliau senovės romėnai pusmėnulio simbolį priskyrė Dianai – medžioklės ir Mėnulio deivei, saugojusiai nekaltas mergeles. Hinduizmo religijoje pusmėnulis siejamas su tantrizmu ir taip pat simbolizuoja moterišką jėgą. Islamo pasaulyje žvaigždės ir pusmėnulio simbolių junginys išpopuliarėjo viduramžiais, kuomet dauguma islamo tautų pritaikė šį simbolį ne tik vėliavoms, bet ir monetoms.
Apvaizdos akis
Apvaizdos akis, vaizduojama ant JAV dolerių, simbolizuoja Dievo akį, stebinčią Žemę iš aukštybių. Dažniausiai ji vaizduojama tarsi įrėminta į trikampę figūrą, kuri simbolizuoja Aukščiausiąją Trejybę. Masonai šį simbolį naudojo kaip priminimą, kad visi poelgiai stebimi visatos Kūrėjo. Senovės egiptiečių simbolikoje aptinkama piešinių, vaizduojančių dievo Horo akį, apsuptą saulės spindulių.
Šis simbolis, kaip ir apvaizdos akis, primindavo žmonėms, kad jie nuolatos stebimi ir ilgainiui sulauks atpildo už savo poelgius. Budizmo religijoje akių dievas simbolizuoja sąmonę. Jis ragina žmones vadovautis proto ir moralės principais, o ne aistromis ir troškimais.
XVIII a. apvaizdos akies simbolis pradėtas naudoti ant JAV karinių jūrų pajėgų uniformų. Šį simbolį taip pat galima išvysti ant kai kurių miestų herbų ir įvairių organizacijų logotipų. Tačiau dabar apvaizdos akis vis dažniau įgauna laisvą simbolinį aiškinimą.
Jėzaus žuvis
Šiuolaikinėje kultūroje dviejų susikertančių puslankių, sudarančių žuvies formą, simbolis vadinamas Jėzaus žuvimi ir priskiriamas prie krikščioniškosios simbolikos. Jėzaus žuvies simbolis, kaip skiriamasis ženklas, plačiai naudotas krikščionių persekiojimo laikotarpiu.
Negalėdami tikėjimo išreikšti tradiciniais simboliais, žmonės slaptas krikščioniškąsias bendruomenes kūrė prisidengę Jėzaus žuvies ženklu. Šis simbolis turėjo savitas reikšmes dar iki krikščionybės atsiradimo.
Senovės Egipte, Graikijoje ir Mesopotamijoje žuvis sieta su Vandens stichija ir simbolizavo gimimo bei atgimimo ciklą. Kai kuriose Rytų kultūrose simboliai, panašūs į Jėzaus žuvį, siejami su moteriškuoju pradu, galinčiu suteikti gyvybę.
Gyvatė
Remiantis Biblijos motyvais, rojaus sode Liuciferis įsikūnijo į gyvatę ir nuolat besirangydamas aplink pažinimo medį sugundė Ievą. Pažinusi savo nuogybę ir privertusi Adomą atsikąsti uždraustojo vaisiaus, Ieva tapo atsakinga už tai, kad juodu buvo ištremti iš rojaus. Pradžios knygoje aprašytas gyvatės įvaizdis tapo neatsiejamu pavojaus ir grėsmės simboliu.
Tačiau dar prieš tai, kai Senasis Testamentas ir Tora visiems laikams susaistė gyvatę su demonišku pradu, šis gyvūnas laikytas šventuoju. Gnosticizmo religinėje atšakoje gyvatė simbolizavo išmintį. Hinduistai tikėjo, kad šis roplys neša ramybę ir dovanoja nušvitimą. Šiaurės Amerikos viena indėnų gentis kasmet surengdavo gyvačių šventę, per kurią šokdavo su šiais ropliais, o prieš patekant saulei paleisdavo juos į laukus.
Tikėta, kad tuomet metai bus vaisingi ir derlingi. Senovės graikų, romėnų, egiptiečių ir afrikiečių kultūrose gyvatės simbolizavo pozityviausius dalykus ir garbintos kaip dievų palydovės. XVIII a. gyvatė, apsivijusi Higėjos taurę, tapo tarptautiniu farmacijos simboliu.
Jis sukurtas remiantis graikų mitologijos motyvais ir simbolizuoja švaros deivės Higėjos atributą – indą bei jos tėvo, medicinos ir sveikatos dievo Asklepijaus ženklą – gyvatę. Tai turbūt vienas iš nedaugelio visame pasaulyje puikiai atpažįstamų gyvačių simbolių, kuris neperteikia neigiamų asociacijų.
Įdomu
Senovės Rytų kultūrose šikšnosparniai laikyti sėkmės simboliu, tačiau viduramžių Europoje tikėta, kad į šiuos gyvūnus įsikūniję demonai.
Senovės egiptiečiai garbino karvę kaip dangaus deivės Hatoros simbolį. Budizmo religijoje šis gyvūnas siejamas su nušvitimu, o hinduizme laikomas švenčiausios reinkarnacijos pakopos simboliu.
Viduramžių Europoje drakonas sietas su blogiu. Rytų Azijos šalyse tikima, kad ši mitinė būtybė geba apsaugoti žmones ir namus nuo piktųjų dvasių.
Dauguma senovės kultūrų garbino varles kaip vaisingumo simbolį. Neretai palikuonių negalinčios susilaukti moterys pasitelkdamos varles atlikdavo įvairias religines apeigas, užsiimdavo magija ir burtais.
Rytų šalyse driežai laikomi šviesos ir ramybės simboliu, o senovės romėnai tikėjo, kad šie gyvūnai neša mirtį ir ligas.
Penkiakampė žvaigždė laikoma velnio simboliu. Ji dažnai naudojama per okultizmo ir spiritizmo apeigas, o šio ženklo viduryje pritvirtinta ožkos galva simbolizuoja aukojimo ritualą alkaniems šėtono pavaldiniams.
