Kai buvau dar visai jaunutė, vos 17 metų, širdies vienatvę užpildė paprastas kaimo vaikinas, nuoširdžiai pasiūlęs saują vyšnių. Praėjus vieneriems metams po pažinties susituokėme, šeimoje gimė vaikas. Bėgant laikui žmogus, kadaise mylėtas tyra, paaugliška meile, ėmė nebedžiuginti. Rodos, nebuvo blogas žmogus, bet tiesiog ėmėme žiūrėti skirtingomis kryptimis, nebegyvenome tame pačiame pasaulyje. Bendras gyvenimas virto nenusakoma širdies kančia, nors nieko blogo lyg ir neįvyko. Buvo skaudu, liūdna ir gaila jo bei artimųjų, bet neišvengiamai priėmiau sprendimą skirtis. Tiesiog nebenorėjau gyventi kančioje.
Neilgai trukus buvusį sutuoktinį pakeitė kitas nuoširdus ir geras žmogus. Vėl širdis pražydo pačiomis gražiausiomis spalvomis, įsimylėjau tą žmogų, džiaugiausi kiekviena su juo praleista akimirka, širdyje jaučiau, kad ir aš teikiu jam daug džiaugsmo. Ilgainiui širdies virpulį ir džiaugsmą užvaldė vienatvė ir skausmas. Skausmas, kad iki širdies gelmių mylimas vyras negali ir net nenori priimti manęs visos, tokia kokia esu, su mano didžiausia akių šviesele, su mano pačios dalele – mano vaiku. Po pustrečių metų bendravimo vėl teko priimti skausmingą sprendimą, kad nebegaliu toliau būti su žmogumi, kuris negali ir nenori priimti mano vaiko, negali pripažinti mylintis mane. Bendravimas su žmogumi, teigiančiu, kad negali sau leisti mane mylėti ir negali priimti mano vaiko, tapo skausminga agonija, kurią privalėjau nutraukti. Mylinčia širdimi tam gyvenimo etapui užtrenkiau duris, nes nebeliko vilties.
Tuomet į mano gyvenimą atėjo JIS, žmogus suteikęs daugiausiai meilės, džiaugsmo, laimės ir... sukėlęs nepakeliamą skausmą ir kone sužlugdęs mane pačią. Pradžia buvo puiki, jis suteikė man tai, ko labiausiai gyvenime troškau – užpildė manyje vienatvę. Mylėjo mane ir nuoširdžiai tą rodė, priėmė mane tokią, kokia aš esu, su mano gėriu, su mano ydomis ir, svarbiausia, su mano širdies dalele – mano vaiku. Greta jo jaučiausi savimi, jaučiausi mylima, mylinti ir... kone pirmą kartą gyvenime laiminga. Bet šioje mano gyvenimo istorijos dalyje suveikė dėsnis: „Per garsiai nesidžiauk savo laime, nes ji gali pabėgti“. Deja taip nutiko ir mums.
Neilgai trukus po atviro ir nuoširdaus prisipažinimo, kad esu be galo laiminga, kad mūsų gyvenime nieko netrūksta, laimė pradėjo slysti, kaip švelnus pajūrio smėlis tarp pirštų. Santuokinis gyvenimas apkarto. Vyras darėsi vis piktesnis, nepakantesnis, vis dažniau ir ilgiau užtrukdavo, ilgalaikes komandiruotes pratęsdavo darbe. Nebesirūpino namų ir vaikų gerove... Paniro į transo būseną dėl kitos moters ir... kvaišalų. Tai nebuvo pirma moteris, įsivėlusi į mūsų santuokinį gyvenimą, bet ji buvo pirma, dėl kurios jis paniro į absoliučią nesvarumo būseną, ir iš mylinčio, jautraus ir rūpestingo vyro virto nepakančiu žvėrimi oficialiai šeimai. Nebeliko vilties! Nebeliko šeimos! Nebeliko namų! Nebeliko nieko! Tik baisi agonija, sutrypta, paniekinta, pažeminta širdis, kruvinomis ašaromis išverkti dveji depresijos metai.
Trys kraustymaisi iš nuosavų į nuomojamus namus, vienus, antrus. Turėjau žlugti, turėjau degraduoti, bet... Tikriausiai esu per stipri, o gal per daug principinga... Ir vieną dieną nustojau verkti, nusišluosčiau ašaras ir kasdien kaip maldą kartojau F.Nietzsche’s maksimą „Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Pakilau kaip feniksas iš pelenų ir vėl pradėjau šypsotis, vėl pradėjau matyti saulę, dangų ir žmones. Ir vėl pradėjau dairytis antros širdies, kuri galėtų plakti greta manosios.
Internetinių pažinčių portalas suvedė su tikrai nuostabiu žmogumi, puikiu draugu, įdomiu pašnekovu, žmogumi, greta kurio buvo gera ne tik kalbėti, bet ir patylėti. Dveji nuoširdaus bendravimo metai prabėgo stebėtinai greitai. Dveji metai vienpusės meilės, džiaugsmo ir jaudulio laukiant susitikimų, dveji metai skausmo, žinant, kad jis man abejingas, kad aš jam niekada nebūsiu tokia brangi ir tokia reikalinga kaip jis man, dveji metai tuščios vilties, kurios niekada neturėjo būti, bet... visada buvo. Gerbiu jį už nuoširdumą, už tai, kad jis stengėsi nesuteikti man bevaisės vilties. Gerbiu už atvirumą, kad ši draugystė visada bus be perspektyvos, nes jis yra kaip katinas iš pasakos – mėgo vaikščioti vienas, pripratęs gyventi vienas ir turėdamas pakankamai daug asmeninių rūpesčių mano, kad artima gyvenimo draugė – tai tik papildoma gyvenimo problema. Kiekvienas mūsų susitikimas prasidėdavo džiaugsmu, kiekvienas jo išvykimas baigdavosi mano kančia, kad tai jau santykių pabaiga. Kol vieną dieną supratau, kad džiaugsmo liko mažiau nei kančios, kad daugiau nebegaliu draskyti savo širdies kaskart išgyvendama išsiskyrimą.
Penki gyvenimo etapai, penkios istorijos visos tokios skirtingos ir tuo pačiu turinčios kažką bendro. Išgyvenimai keičia žmogų, keičia mastymą, keičia požiūrį. Kartais atrodo, kad gal nereikia laimės ieškoti sąjungoje su kitu žmogumi, bet argi žmogus nesutvertas tam, kad mylėtų ir būtų mylimas? Argi nelaimi tas, kuris bando, kuris krenta, užsigauna, atsistoja ir vėl toliau bando?
Jau kurį laiką aš viena. Vienatvė drasko širdį, bet dar tikiu ateis ta valanda, kai sutiksiu tyrą meilę. Tik šįkart gal ji bus tikra: be melo, veidmainystės ir apgaulių, ištikima, darni ir paprasta, nes JAU tikiu, kad to esu verta, kad skausmą turi keisti laimė!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Verčiau būsiu vienišas: santykių istorija, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom“