Dabar, kai į Lietuvą atvyksiančių pabėgėlių skaičius yra sutartas ir nebeatšaukiamas, užuot savo pavyzdžiu paskatinę visuomenę rodyti atvykėliams svetingumą, pakantumą skirtingoms jų kultūroms, religijoms bei rasėms, valdininkai, rodos, dar labiau gilina visuomenės baimes ir stereotipus, kriminalizuodami pabėgėlių šalių tradicijas.
Nepatogi informacija, kad visų į Lietuvą perkeliamų pabėgėlių charakteristika jau yra patikrinta ir patvirtinta autoritetingų institucijų, yra neviešinama. Atvirkščiai, piliečiai bauginami, kad atvykti gali nusikaltėliai, teroristai, todėl reikia kuo skubiau leisti įstatymus, kurti taisykles, apsaugančias nuo neva realių grėsmių.
Keisčiausia, kad bauginama realybės neatitinkančiais dalykais: siūlant apriboti religinius ritualus viešose vietose, kurstomi įtarimai, kad islamo praktikos yra šokiruojančios, trikdančios, trukdančios, grėsmingos.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko išsakyta nuomonė nėra nauja. Visai neseniai įvairias mintis oro uoste besimeldžiantis musulmonas sukėlė ir buvusiai Vidaus reikalų ministrei konservatorei Rasai Juknevičienei. Įdomu, kodėl pamaldus, savo religinio identiteto nesigėdijantis musulmonas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, o po atviru dangumi aukurą kuriantys pagonys, gatve šokio ritmu žingsniuojantys ir religines giesmes giedantys krišnaitai ar į Šiluvos atlaidus traukiantys, keliais aplink bažnyčią einantys krikščionys piligrimai – ne? Gal vis dėlto grėsmėmis nacionaliniam saugumui dangstomos vidinės baimės ir priešiškos nuostatos islamo atžvilgiu?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas išreiškia susirūpinimą, kad atvykus pabėgėliams Lietuvoje taps opi burkų problema. Nesusimąstoma, kad veido dengimą, kuris pagal islamą nėra privalomas, renkasi tik labai maža dalis musulmonių. Tikimybė, kad į Lietuvą atvyks bent viena burką dėvinti pabėgėlė yra tokia menka, kad raginimas įstatymais uždrausti šio rūbo dėvėjimą atrodo neadekvati, fobijomis grįsta iniciatyva.
Beje, taip dažnai lietuvių linksniuojamos burkos tėra vieno geografinio regiono, apimančio dalį Afganistano ir Pakistano tautinis moterų rūbas. Kitų tautų musulmonės burkomis nesigaubia. Jei jau drausti, tai pravartu žinoti, kas draudžiama.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas siūlo lygiuotis į Europos šalis, kuriose uždraustos burkos, tačiau kodėl jis nemini vakarų šalių, kuriose šis rūbas ne tik nedraudžiamas, bet jas dėvinčios moterys yra pilnavertės, aktyvios visuomenės narės, dirbančios net ir valstybinėse institucijose? Jungtinėje Karalystėje burkų draudimo diskusijas bando inicijuoti nebent kraštutinių nacionalistų grupelės, tačiau rimtos, populiarios partijos į diskusijas nesivelia ir dialogo nepalaiko.
Argumentas dėl tapatybės nustatymo keblumų, kai dengiamas veidas, yra senas kaip pasaulis, tačiau jis slepia ne problemą, o geranoriškumo stoką. Kaip galima nustatyti burką dėvinčios moters tapatybę, visai neseniai pademonstravo Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja, kai jos kabinete apsilankė musulmonėmis apsimetusios žurnalo „Veidas“ žurnalistės.
Socialdemokratė Jolanta Bielskienė, tikiu, nėra pakalbinusi nei vienos veidą dengiančios moters. Tačiau ji įsitikinusi – nei viena moteris savu noru nepasirinktų dengti viso savo kūno, įskaitant ir veidą. Grėsmių nacionaliniam saugumui ji neįžvelgia, tačiau jai šis rūbas – moters priespaudos simbolis, todėl burkų draudimą ji mato, kaip vieną iš kovos už moterų teises būdų. Tik kaip galima tikėti nuoširdžiu rūpesčiu politologės, jei ji pati šias moteris nepagarbiai vadina „juodais taškais“? Juk po rūbu, kad ir koks jis būtų, yra Žmogus, Asmenybė. Vadindama šias musulmones daiktais, vergėmis, nuosavybe, ji jas stigmatizuoja ir kabina etiketes, nes atima iš jų teisę pačioms atsakyti, ką joms reiškia šis rūbas ir kodėl jos jį renkasi, tarsi būtų pernelyg primityvios, kad galėtų įžvelgti priespaudą. Išklausę šias moteris, nustebtumėte, kad nemaža dalis veidus dengiančių moterų yra ne imigrantės ir net nekilusios iš islamiškų kraštų, o mūsų kraštietės, europietės, visiškai laisvai pasirinkusios tokiu būdu kurti ryšį su savo Kūrėju.
Kai kurios iš jų nėra ir niekada nebuvo ištekėjusios, tad neturi kam paklusti ar kieno spaudimui pasiduoti. Uždraudus burkas, šios musulmonės nebus išlaisvintos, o priešingai – bus suvaržyta šių musulmonių teisė į laisvą apsisprendimą, kaip joms rengtis ir kaip praktikuoti religiją. Kova su moterų skriaudikais turi būti nukreipta į juos – skriaudikus, o ne į skriaudikų aukas ir daugybę tų, kurios nėra aukos, bet taps „kovos už laisvę“ aukomis, jeigu joms bus draudžiama rengtis taip, kaip jos nori. Tokie įstatymai nepadės net ir saujelei tų moterų, kurios yra verčiamos dengtis, nes, negalėdami jų apdengti, vyrai apskritai jų iš namų nebeišleis. Tad prieš spręsdami problemas, pirma pasidomėkime, ar jos iš tiesų egzistuoja realybėje ir kokiu pavidalu.
Valdžiai derėtų skatinti švietėjiškus projektus ir programas, kad visuomenė geriau pažintų pabėgėlių kultūras ir religijas. Peršasi išvada, kad valdininkai nesuinteresuoti sėkminga pabėgėlių integracija arba, dar blogiau, nesupranta, jog integracijos sėkmė priklauso ne tik nuo atvykėlių pastangų, bet ir nuo juos priimančiųjų geranoriškumo, draugiškumo, svetingumo, išprusimo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!