Pirmieji ūkininkai iš Anatolijos (šiandieninėje Turkijos teritorijoje) į centrinę Europos dalį atvyko maždaug prieš 7500 metų. Jie gyveno gerokai sėsliau, nei iki tol tose vietose dominavę klajokliai medžiotojai, žvejai ir rinkėjai. Jie statėsi savo namus, augino augalus, dekoravo keramikos dirbinius. Bet archeologai jau senokai įtarė, kad net ir tokios primityvios žemdirbių bendruomenės kariaudavo ir užsiimdavo kitais sistemingais smurtiniais veiksmais.
Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje Vokietijoje ir Austrijoje atradus dvi masines kapavietes didelė dalis archeologų, įsivaizdavusių, kad vieni pirmųjų Europos žemdirbių buvo pacifistai, pakeitė savo nuomonę. Kapuose buvo daugiau nei 100 kūnų liekanų su aiškiais smurto požymiais. Bet kiti mokslininkai vis dar laikėsi pozicijos, kad smurtas neolito eroje buvo retenybė, o šias masines kapavietes jie „nurašė“ kaip išskirtinių įvykių pėdsaką.
Bet naujosios kapavietės, kurios aprašymą publikavo recenzuojamas leidinys „Proceedings of the National Academy of Sciences“, negalės ignoruoti net ir paskutinieji priešistorinio pacifizmo idėjų šalininkai. „Tai yra labai tgeras, labai kruopščiai atliktas tyrimas“, – mokslininkų darbą įvertino Edinburgo (Jungtinė Karalystė) universiteto bioarcheologė Linda Fibiger.
Mainco universiteto (Vokietija) bioarcheologas Christianas Meyeris su kolegomis apie šią kapavietę pirmąkart sužinojo 2006 metais: statybų bendrovė „Schöneck-Kilianstädten“ pranešė, kad netoliese Frankfurto aptiko žmonių kaulų. Šie kaulai iš statybų teritorijos buvo iškelti su nedideliais žemės ploteliais, suvynioti į laikraščius ir nugabenti C. Meyeriui. Ir nors didelė dalis kaulų buvo smarkiai suirusi, mokslininkai greitai suvokė, kad kalba eina apie didelio kiekio į duobę sumestų ir užkastų žmonių kūnus. „Nebuvo net minties apie šeimos palaidojimą. Nei tvarkingo kūnų išdėstymo, nei kokių nors kartu palaidotų daiktų kape nebuvo“, – sako C. Meyeris.
Išvalius ir išrūšiavus kaulus nustatyta, kad į duobę buvo sumesti 13 suaugusių žmonių, vienas paauglys ir 12 vaikų – 10 iš jų jaunesni nei 6 metų, o vienas – vos 6 mėnesių. Skeletai datuojami tarp 7200 iki 6800 metų iki mūsų laikų – maždaug tam pačiam laikotarpiui, kaip ir kitos dvi jau minėtos masinės kapavietės.
Kaukolėse aptikta mirtinų smūgių pėdsakų, be to, daugiau nei pusė kapavietėje rastų blauzdikaulių buvo sulaužyti. „Mūsų surastų lūžių pėdsakai aiškiai buvo švieži“, – sakė C. Meyeris. Jis su kolegomis įtaria, kad šiuos žmones užpuolikai arba kankino prieš mirtį, arba iš jų kūnų išsityčiojo netrukus po mirties.
Ilinojaus universiteto (JAV) archeologas Lawrence'as Keeley nemano, kad sulaužyti blauzdikauliai yra kankinimo pėdsakas: „kankintojai paprastai žaloja kūno dalis su didžiausia nervinių galūnių koncenctracija – pėdas, genitalijas, rankas, galvą“. Jis įtaria, kad užpuolikai blauzdas sulaužė tada, kai aukos jau buvo nebegyvos – tam kad jos neprisikeltų kaip vaiduokliai ir nepersekiotų savo žudikų.
Naujausioji masinė kapavietė nuo dviejų anksčiau ištyrinėtų to paties periodo kapaviečių skiriasi tik sulaužytais blauzdikauliais. Visais trimis atvejais, panašu, buvo išskersti ištisi kaimai – gyventojų kiekis juose buvo apie 30-40 žmonių. Išžudyti buvo beveik visi, išskyrus jaunas moteris, kurios veikiausiai buvo pagrobtos. „Vienas kartas gali būti atsitiktinumas. Du kartai gali būti sutapimas. Bet trys – tai jau tendencija“, – sako L. Keeley, pridūręs, kad naujausia informacija yra „dar viena vinis“ į teiginių, kad neolito žemdirbių bendruomenės tarpusavyje sugyveno taikiai ir kariavo retai, šalininkų kapą.
C, Meyeris įtaria, kad skerdynių kaltininkai buvo kaimyninio kaimo ar kaimų gyventojai. Naujoji kapavietė yra ties dviejų skirtingų neolito grupių, turėjusių aiškiai atskirus prekybos tinklus, „pasieniu“. O tai reiškia, kad šios dvi grupės galimai kariavo tarpusavyje. Vienos grupės atstovus nušlavus nuo žemės paviršiaus, vertinga jų apdirbta žemė tapdavo kitos grupės nuosavybe.
L. Fibiger mano, kad giliau patyrinėjus šias priešistorines skerdynes ir jų pasekmes būtų galima atrasti įžvalgų ir apie šiandienines masines smurto apraiškas, pavyzdžiui, Srebrenicos genocidą Bosnijos karo metu. Gali būti, kad pirmykščiai prekybos tinklai ir sąjungos dar daugelį kartų nepamiršo šių žiaurių įvykių. „Tikriausiai buvo ir išgyvenusiųjų šias skerdynes žmonių arba žmonių, kurie pažinojo aukas“, – sakė mokslininkė.
