Savaitgalį į prieglaudą paskambino moteris, kuri kalbėjo taip nerišliai, kad nebuvo įmanoma nieko suprasti. Supratome tik, kad nori palikti persų katiną, nesuprasi, dviem savaitėm, ar visam laikui. Kadangi tuo metu prieglaudoje nieko nebuvo, paprašėme atvykti vėliau. Tačiau atvažiavus į prieglaudą, ant kelio radome gulintį oranžinį egzotų veislės katiną. Šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti adresą, kur katinėlis gyveno. Tai bendrabutis, esantis Naujojoje Vilnioje.
Nuvykus ten, supratome kodėl katinėlis toks apleistas ir neprižiūrėtas. Vargšas gyvūnas tapo dovana psichiškai neįgaliam vyrui, kuris jo nemaitino, išleisdavo pačiam ieškoti maisto. Katinėlį bet kuo pamaitindavo kaimynai – tokia pati serganti senutė, jos geriantis sūnus ar alkoholikai kaimynai. Išgirdome, kad katinėlį kelis kartus buvo išmetę į gatvę, o šį kartą dvi kaimynės, iš pačio ryto susėdusios prie butelio degtinės ir jau gerokai įgėrusios, nusprendė juo visiškai atsikratyti. Žinoma, gerai, kad jos nusprendė, kad gyvūną reikia numesti prie prieglaudos.
O dabar apie vargšą gyvūną... Kažkada tai buvo nuostabaus grožio katinas – prižiūrėtas, nes skiepytas, kastruotas. Dabar – suvargęs, išsekęs, dehidratavęs padarėlis, greičiausiai ir spardytas, nes keistai stato galines kojytes. Kokiu pačiam reikia būti, kad dovanotum bejėgį gyvūną psichiškai neįgaliam žmogui? Juk turi puikiai suvokti, kad gali nutikti taip, kad atiduodi gyvūną kankinimui – ne dėl to, kad tas psichiškai neįgalus žmogus žiaurus, jis tiesiog gali neturėti jokio supratimo, kaip rūpintis gyvūnu. Egzotukas, kuriam reikia specialaus maisto, nuolatinės priežiūros, yra didžiulė atsakomybė, o ne daiktas ir ne žaislas, kuris išgyvena savaime. Katinėlis jau rado namus ir mylinčią šeimininkę! Dėkojame visiems susidomėjusiems.