Išrinktojo visada ieškojau populiariose pažinčių svetainėse. Eidama į pasimatymą, kiekvieną kartą sau žadėdavau ir paslapčia vildavausi, kad „tai jau tikrai paskutinis“. Bet... Po to paskutinio būdavo dar vienas paskutinis, ir dar vienas, na, ir dar vienas... Nepasimokydavau iš nesėkmių, matyt, vis kartodavau tas pačias klaidas.
Nesakau, kad kažkas blogai būtent su vaikinais, mat visokių yra ir visokių reikia, dabar jau pradedu kapstytis savyje, galvoti, ką aš dariau ne taip. Su paskutiniuoju susipažinome lygiai taip pat – internetu. Kaip dabar atsimenu, kad praėjusių metų lapkritį susikūriau eilinę anketą dar vienoje pažinčių svetainėje. Net nespėjau nuotraukos įkelti, kai sulaukiau pirmojo laiško. Paskui pagavo azartas, pradėjau ir pati ieškoti vaikinų, skaityti anketas ir dairytis akį traukiančių vaikinų nuotraukų. Nepasakyčiau, kad tą vakarą praleidau labai turiningai, bet buvo linksma bei įdomu pabendrauti su skirtingai mąstančiais žmonėmis.
Prisipažinsiu, iškart nustodavau atrašinėti vaikinui, kuris pačią pirmą bendravimo virtualioje erdvėje dieną siūlydavo susitikti ir prašydavo telefono numerio. Nesupraskite klaidingai – tiesiog man ypač brangus mano privatumas, be to, noriu būti tikra, kad žmogumi galima pasitikėti. Bet juk būna ir išimčių. Iš visų išsirinkau tą vienintelį – penkeriais metais vyresnį vyruką, kuris patraukė dėmesį ne tiek išvaizda, kiek bendravimu. Apsikeitėm telefono numeriais ir palinkėjom vienas kitam labos nakties.
Kitą dieną net nebuvau prisijungusi prie savo anketos toje svetainėje. O jau po kelių dienų visai apie ją pamiršau. Tiesa, vaikinas vis dėlto man parašė, norėjo susitikti. Apmąsčiusi visas galimybes, nusprendžiau nerizikuoti ir neiti susitikti. Į skambučius neatsakinėjau... Po kiek laiko jis nustojo ir rašyti, ir skambinti. Numerį ištryniau ir pamiršau, kad toks buvo.
Šiemet per Velykas iš nepažįstamo numerio sulaukiau sveikinimo. Padėkojau, pasiteiravau, kas rašo. Pasirodo... Jis. Pakalbėjom, pasiūlė susitikti. Pagalvojau – „o ne, ir vėl...“... Bet sutikau. Pamaniau, kad blogiau nebus. Juk jeigu žmogus taip intensyviai stengiasi patraukti dėmesį, tai kažką turėtų reikšti... Minėjau, kad aš labai naivi? Tai va.
Susitikom, vaikščiojom, laikėmės už rankų, kalbėjom, o išsiskirdami trumpai pasibučiavom – gražu. Džiaugiausi, kad šį kartą nepritrūkau drąsos pasimatymui. Na, o paskui... Viskas pradėjo rutuliotis pernelyg greitai. Antras pasimatymas buvo svaiginantis – bučiniai, glamonės. Per trečią pasimatymą pirmą kartą pasimylėjome. Per ketvirtą, per penktą, šeštą ir kitus pasimatymus darėm tą patį ką ir per trečią – mylėjomės. Nutariau, kad jis vyresnis, turi poreikių, ir tikrai manęs nelauks, kol sugalvosiu, kad pribrendau rimtiems santykiams. Apie save jis pasakojo labai mažai – kaip jis sakė, tik tiek, kiek man reikia žinoti.
Galvoje vis sukosi mintys, kad bet kuris save gerbiantis vyras, eidamas į pasimatymą, privalo merginai bent skintą gėlytę atnešti, jau nekalbu apie domėjimąsi asmeniniu gyvenimu, komplimentus ir dėmesingumą. Žmogus, siekiantis užmegzti tvirtą ryšį, turi padaryti viską, kad juo galima būtų pasitikėti, kad neliktų jokių abejonių dėl jo ketinimų. Tačiau, visas mintis vijau šalin. Nekreipiau dėmesio net į tai, kad visos kalbos tyčiom ar netyčiom vis krypdavo į sekso pusę.
Na, o tada, jis tiesiog pradėjo mane ignoruoti – nustojo rašyti, neatsakinėjo į skambučius. Karma (sunkiai sulaikau juoką). Kaip pati elgdavausi, taip pasielgė ir su manimi, tik šimtą kartą žiauriau. Po kiek laiko, lyg iš niekur nieko sulaukiau žinutės – „Labas, kaip sekasi? Gal nori atsipalaiduoti?“ Cha... Taip ir supratau, kam aš jam buvau reikalinga. Viskas. Dabar jau tikrai viskas, jokių pasimatymų ir subyrėjusių svajonių. Verčiau būsiu vieniša – pati sau graži ir faina.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.