Kartą su pažįstamais kalbėjomės, ką veiktume, jei laimėtume, pavyzdžiui, 20 mln. eurų. Juk turint tokią sumą pinigų galima įgyvendinti visas svajones.
Visi lig vieno iš karto pareiškė, jog tą pačią minutę mestų darbą. Taip pat svajojo, kad nusipirktų namus prie vandenyno, kur nors šiltuose kraštuose, įsigytų jachtas, prabangius automobilius, keliautų po pasaulį, linksmintųsi įvairiausiuose vakarėliuose, vaišintųsi brangiausiais gėrimais, puoštųsi vardiniais drabužiais.
Vieną dieną gulėtų gražiausiame paplūdimyje, kitą dieną loštų Monte Carlo kazino, trečią koptų į kalnus. Žodžiu, pasak jų, mėgautųsi gyvenimu. Nes „tik pinigai suteiktų visapusišką laimę“.
Galiausiai atėjo mano eilė atsakyti į klausimą, ilgai mąsčiau, tačiau tąkart jokio varianto nepasirinkau. Neprabėgo nė pora dienų, kai „Delfi“ portale žvilgsnis užkliuvo už labai panašaus klausimo „Kaip gyvenčiau, jei nereikėtų uždirbti pinigų“. Šį kartą nusprendžiau pasvajoti.
Įvertinau savo vertybes gyvenime. Ir žinote ką? Gyvenčiau taip, kaip iki šiol. Supratau, kad jokie pinigai manęs niekada nepadarys laimingesnės nei esu dabar. Juk esu sveika, mylima, turiu viską, ko man reikia. Tačiau pinigai man padėtų padaryti laimingesnius kitus žmones.
Jei turėčiau sąskaitoje 10, 20 ar 100 ml. eurų tikrai niekada nemesčiau savo darbo. Esu beprotiškai laiminga – kiekvieną dieną gelbsčiu žmonių gyvybes tiesiogine to žodžio prasme. Esu gydytoja. Kaip nuostabu su kiekvienu nauju pacientu spręsti rebusą – dėlioti lyg dėlionės detales jo ligos simptomus, tyrimų rezultatus ir galiausiai gauti rezultatą. Aplanko neapsakomai geras jausmas, kai teisingai diagnozavai ligą, paskyrei atitinkamą gydymą ir pacientas paliko ligoninę sveikas ar bent jau pagerėjusios būklės.
Kaip gera matyti laimingus pacientus, jų artimuosius su šypsenomis veiduose, jų nuoširdžią padėką. Žinoma, būna ir nesėkmių, kai atrodo darai viską, tačiau žmogutis vis tiek palieka mūsų pasaulį. Tad, manau, kad jei turėčiau milijonus sąskaitose, galėčiau jais pasidalinti su Lietuvos ligoninėmis – padėčiau įsigyti geresnius diagnostikos aparatus, finansuočiau gydytojų tobulinimosi kursus, nupirkčiau valstybės nefinansuojamus vaistus negalintiems jų įsigyti.
Taip pat pagalvojau ir apie keliones – žinoma, būtų labai nuostabu pakeliauti po platųjį pasaulį. Tačiau nenorėčiau vien tik drybsoti paplūdimyje. Tai greitai atsibostų. Mano kelionės būtų aktyvios, norėčiau pažinti kiekvienos šalies kultūrą, papročius iš arčiau, pasisemti naujų idėjų, minčių, kaip būtų galima pagerinti žmonių gyvenimą Lietuvoje.
Turimos lėšos padėtų užmegzti ryšius su pasaulio geriausiais daktarais, mokslininkais, kad ir Lietuvos gyventojus pasiektų naujausios gydymo metodikos, kad visiems, kuriems reikalingas gydymas, jį gautų.
Svarsčiau ir pažįstamų pasirinktus variantus vairuoti Bugatti, Ferrari ir kt. sportinius brangius automobilius. Manęs šis variantas nesudomino. Juk užtenka paprasto autoįvykio ir visi ferrariai ar opeliai virsta į tą patį metalo laužą. Man puikiai užtenka dabartinio, nors ir eilinio, bet idealiai veikiančio automobilio, kuriuo kasdien riedu į darbą. Netinka man kitų svajonės nors tu ką...
Vėl imu galvoti, ką nuveikčiau su tiek pinigų. Tikrai pasirūpinčiau vaikais iš globos namų, sergančiais įvairiomis psichinėmis ar fizinėmis ligomis, vykdyčiau projektus, padedančius jiems integruotis į visuomenę. Įkurčiau senelių globos namus, kuriuose gyventų visų pamiršti, vieniši senoliai, tie, kurie nebesugeba vieni išgyventi. Jie turėtų namus, kuriuose jaustųsi mylimi. Kiekvieną vakarą sugalvočiau jiems įdomios veiklos, kuri praskaidrintų jų likusio gyvenimo dienas.
Taip pat pasistengčiau išpildyti gyvenimo nuskriaustų žmonių svajones. Pavyzdžiui, niekada nebuvusi prie jūros šeima labai norėtų ten nuvykti – padovanočiau jiems tokią galimybę. Štai, prisimenu epizodą iš vaikystės. Mūsų kieme gyveno nepasiturinti šeima. Su viena iš jų dukra mes buvome vaikystės kiemo draugės. Pamenu, kad ta mergaitė visada svajojo turėti lėlę, tačiau jos tėvai neišgalėjo tokios nupirkti.
Kartą man iš Amerikos teta atsiuntė naują kūdikį- lėlę. Visos kiemo mergaitės apstojo ir grožėjosi, su ja žaidė – Lietuvoje tais laikais tokių nebuvo. Lėlytė tapo mano neišskiriama drauge, visur ją nešiojausi. Gal po mėnesio kartu žaidėme su mano minėta mergaite iš nepasiturinčios šeimos ir ji graudžiai atsiduso – „Kaip aš tokios lėlės norėčiau“. Pagalvojau, kad aš namuose turiu daug lėlių, tad spontaniškai ištiesiau šitą savo naujausią ir mylimiausią draugei – „Imk“. Ji labai nustebo, tačiau paėmė.
Tuo metu man buvo gal septyneri metai. Grįžau namo tuščiomis – artimieji nustebo dėl tokio mano sprendimo, tačiau nesakė ar aš gerai, ar blogai pasielgiau. Kitas dienas draugė kieme švytėjo žaisdama su naująją mano jai dovanota lėlyte, niekada nemačiau jos tokios laimingos.
Po kelių savaičių mes išsikraustėme iš to rajono. Mūsų draugystė su minėtąja mergaite nutrūko. Prabėgo daug metų. Kartą netikėtai susitikome gatvėje. Ji atpažino mane. Pribėgusi smarkiai apkabino. Mums įsikalbėjus, staiga tarė – „aš puikiai atsimenu, ką tu man padarei vaikystėje ir esu už tai tau labai dėkinga. Stengiuosi kitiems suteikti tokį patį džiaugsmą, kokį suteikei man.“
Ir tikrai, mūsų sąskaitas gali puošti šešiaženklės, aštuonženklės ar didesnės sumos, ir tie pinigai mums laimės neatneš arba ji bus labai trumpalaikė, kol nepadarysime taip, kad jie skleistų gėrį į pasaulį.
Tad svajokime. Svajonės pildosi. Gal netikėtai Jus aplankys sėkmė ir laimėsite loterijoje ar kitaip praturtėsite. Tačiau nepamirškite, kad Jūs galite būti taip pat laimingi ir dabar – elkitės gyvenime taip, kaip Jums sako širdis. Dirbkite mylimą darbą, mylėkite ir būkite mylimi. :)
Nepamirškite, kad žemėje esame laikini keleiviai, tad mėgaukitės kiekviena akimirka. O jei dabar Jūsų gyvenime sunkus periodas, žinokite jis praeis. Skleiskite gėrį ir pasaulis Jums atsidėkos tuo pačiu. Sėkmės! :)
Lina
