Stabteli čia ne tik vaikai. Jaunos poros ir senyvo amžiaus močiutės taip pat neatsispiria saldžiai pagundai. Tenka ilgokai laukti eilėje, kol pavyksta užkalbinti naminiais kepiniais prekiaujantį Giedrių. Tiesa, pokalbis kelis kartus nutrūksta aplink vis zujant pirkėjams.
Kepa 6-erius metus
Kiekvienas pirkėjas kepiniais prekiaujančiam Giedriui papila po krūvą klausimų. Bene dažniausias jų – ar kepi pats? „Mama kepa“, - su šypsena savo pirkėjams pasakoja pardavėjas. Paklaustas, ar mama ilgai kepa sausainius, šakočius ir šimtalapius, vaikinas patikina, kad jau 6-erius metus.
Tiesa, Giedrius pripažįsta – verslo pradžioje gardumynus kepė ir pats, tačiau šiandien to daryti nebespėja. Kol mama ruošia kepinius smaližiams, Giedrius perka produktus ir bendrauja su pirkėjais turguose.
„Nespėju. Man ir prekiauti, ir dar kepti. Ir dar kavinukę dabar atidarinėju Užupyje. Ten prekiausime praktiškai ta pačia produkcija, tik dar daugiau visko prigalvosime“, - sako Giedrius.
Bekalbant pardavėjas iš susidomėjusio pirkėjo sulaukia klausimo – iš kokių produktų gaminami kepiniai: pirktų ar namie paruoštų? Giedrius neslepia – produktai pirkti. Anot jo, viskas tik dėl laiko trūkumo, esą nebūtų įmanoma tokių kiekių produktų, kiek reikia kepiniams paruošti, užauginti ar pagaminti namuose.
„Pagrindas yra pirktiniai produktai. Patys darome tik varškę, kurią dedame į šimtalapius. Šiaip viskas yra pirkta. Tik atsirenkame produktus. Perkame sviestą, o ne margariną, stengiamės, kad produktai būtų kokybiški. Nes naudodamas prastus produktus gali labai greitai susigadinti savo vardą“, - tikina Giedrius.
Pasitaiko išrankių pirkėjų
Priėjęs vaikas, pirštu besdamas į vaflį, rusiškai klausia: „o kiek kainuoja?“ Giedrius atsako: „kilogramas 8,5 euro”. „Ne ne, o vienas?“ – patikslina jaunasis pirkėjas. Pardavėjas nusijuokia, deda vaflį ant svarstyklių ir sako: „10 euro centų“.
„Nieko, būna ir blogiau, kai ekskursija atvažiuoja. Auklėtoja sako: „na vaikai, po vieną sausainiuką“. 20 centų, 30 centų, 20 centų...“, - juokiasi Giedrius. Paklaustas, kokių dar klausimų, išskyrus kainą, sulaukia iš pirkėjų, vaikinas šypteli – daug ir visokių.
„Klausia visko. Iš kur atvežta, kaip pagaminta. Vieni gali valgyti kvietinius miltus, kiti negali. Vieniems reikia kiaušinio, kitiems nereikia. Vieniems cukraus per daug, kitiems per mažai. Į viską stengiamės atkreipti dėmesį, bet paskui visus nespėjame“, - teigia Giedrius.
Turguje prekiaujantis vaikinas pasakoja, kad kartais pasitaiko ir labai išrankių pirkėjų. Priėjusi moteris klausia, ar yra koks kepinys, kurio sudėtyje nebūtų kiaušinių. Pardavėjas apžvelgia savo stalą, tačiau pasiūlyti tokių kepinių neturi. Kita pirkėja teiraujasi sausainių be cukraus, šį kartą pasirinkti tenka iš dviejų rūšių.
Sustabdė teisės studijas
Giedrius pasakoja, kad į sostinę atvyko iš Marijampolės. Dabar Vilniuje gyvena jau 6-erius metus. Teisės mokslų krimsti į didmiestį atvykęs vaikinas nesitikėjo, kad visi keliai ves verslo link.
„Čia labai ilga istorija. Viskas prasidėjo nuo šimtalapių. Patiems nusibodo valgyti, tai reikėjo vežti kitiems žmonėms ragauti. Iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas, o paskui padarėm šiokį tokį verslą. Pirmas išvažiavimas buvo į Palangos turgelį, o po to ir Vilniuje pradėjome prekiauti“, - prisimena pašnekovas.
Vaikinas teigia, kad norint suspėti ir prekiauti, ir padėti mamai pasiruošti prekybai, teko sustabdyti teisės studijas. Paklaustas, ar neketina grįžti krimsti mokslų, Giedrius šypsosi – teks.
„Kažkaip reikės užbaigti, liko tik metai, dvi sesijos. Turbūt grįšiu į neakyvaizdines (ištęstines - DELFI) studijas“, - sako kepinių pardavėjas.
Šiandien šeimos verslą įkūrusiems marijampoliečiams tenka plušėti bene visą savaitę. Giedriaus teigimu – laisvesnės dienos pirmadienis ir sekmadienis. Visgi net pirmadienį tenka nardyti parduotuvėse perkant produktus.
„Pirmadienį važiuoju pirkti produktus. Antradienį pilna gamyba. Ištisai kepam. Turgeliai praktiškai keturias dienas per savaitę. Prekiaujame ne tik Tymo turgelyje, trečiadienį – penktadienį prekiaujame Šiaurės miestelyje, ketvirtadienį čia, penktadienį – šeštadienį prie „Akropolio“, bet ten turgelis dabar užsidarė turbūt keliems mėnesiams“, - sako Giedrius.
Kad šeima itin versli įrodo ir tai, jog Giedriaus mama, kepanti gardėsius prekybai, Marijampolėje turi ir savo kosmetologijos saloną.
„Mama jau nuo vaikystės kepa įvairius kepinius. Jos specialybė kosmetologė. O kepimas gavosi dėl to, kad jai patiko tai daryti“, - šypsosi Giedrius.
Už kilogramą – 8,5 euro
Perkantiems sausainius turguje turbūt nė į galvą nešautų paklausti, ar galima atsiskaityti kortele. DELFI žurnalistams nusprendus pasisaldinti gyvenimą ir pajuokavus, kad mokėsime kortele, Giedrius nepasimeta:„galima ir kortele“ ir nuo stalo pakelia kortelių skaitytuvą.
Kurioziška, tačiau atsiskaityti šiuo būdu nepavyksta - aparatas išsikrovęs. Giedrius kiek nurausta: „pamiršau įkrauti“ tarsi įrodydamas, kad turgaus pirkėjai kortele čia moka retai, o ir ne visi prekybininkai gali šią paslaugą pasiūlyti.
Nors sausainiais nuklotas stalas pirkėjus traukia it bites prie medaus, kainos prieinamos gali pasirodyti ne visiems. Visų rūšių sausainių kilogramas kainuoja 8,5 euro, o norintiems nusipirkti šimtalapį ar šakotį už kilogramą teks pakloti po 13 eurų.
Giedriaus teigimu, klientų kainos neatbaido, kartais prie prekystalio nusidriekia milžiniškos eilės. Tačiau taip pat pripažįsta, kad vasarą prekiauti sunkiau – pirkėjai atostogauja, todėl ir turguje lankosi rečiau.
„Verslas ne visada pelningas, bet jei jau važiuojame, tai, matyt, apsimoka“, - juokiasi Giedrius, nenorėdamas leistis į ilgesnes kalbas apie uždarbį. Paklaustas, ar vasaros prekybos negelbėja įvairios šventės, tokios kaip gimtadieniai ar vestuvės, pašnekovas tikina, kad prekyboje tai mažai jaučiasi, esą vestuvėms perkami tik šimtalapiai ir šakočiai, o sausainiai tokių pirkėjų nedomina.
Pasiteiravus, ar pirkėjai nesiskundžia, jog kainos neįkandamos, Giedrius tikina – yra dvi rūšys žmonių: vieni ieško kokybės, kiti žiūri tik į kainą. Visgi, pašnekovo teigimu, lietuviai pakankamai dideli smaližiai, todėl akys už šio prekystalio užkliūva pakankamai dažnai.
