Rokiškio apylinkės: istorijos puslapius pavarčius

„Žmogus pažįsta pats save tik tiek, kiek jis pažįsta pasaulį“ - teigė vokiečių rašytojas poetas J. V. Gėtė. Ši vasara, nors ją ir labai keiksnoja šiltos saulės išsiilgę žmonės, idealiai tinka kelionėms – nebūtinai ilgoms. Bet visada miela pasižvalgyti po kaimyninius rajonus...

Tądien juodas debesis jau kaupėsi, ir, rodėsi, tuoj tuoj prapliups... Tačiau ne jo išsigandę, o norėdami aplankyti matytas ar nematytas vietoves, pasukome Rokiškio pusėn.

Pirmasis mūsų objektas - KRIAUNŲ ISTORIJOS MUZIEJUS. Jis įkurtas 1987 m. Buvome mielai nustebinti eksponatų gausa: bene visų seniausių amatų čia surasti gali: žvejo tinklai, verpėjų ratelis, stalių varstotas, audėjų lovatiesės – įvairiais raštais ir atspalviais margintos, bitininkystės reikmenys...

Patikėkit, jau viduriniajai kartai kartais sunku beatspėti, koks tai įrankis ir kodėl jis taip pagamintas... Džiugu, kad čia puikuojasi įamžinti ir paprastų (gal visgi reiktų sakyti) nepaprastų kaimo žmonių – išradėjų gaminiai: nuostabi kopūstų pjaustymo mašina.... O štai – sulčiaspaudė, nešiuolaikinė, žinoma, bet patobulinta – patvaresnė ir patogesnė.

O čia dar vaikiškos „snieglentės“... Štai ir senasis apavas: medpadžiai (ar žinote, kodėl žmogiukas, atėjęs žiemą jais į mokyklą, paaugdavo... Spėkite... Vargu, ar atspėsite... Čia jau „patobulinta“ avalynė – padui panaudota padanga... O štai čia – jau iš linoleumo atraižų supintas, sunarpliotas.... Kas?

Antrajame muziejaus aukšte neberadome raganų kolekcijos...

Nebedirba jau ir muziejaus vedėja, Kriaunų ragana tituluota... Tik kelios, likusios raganaitės, rodės, akylai viską stebėjo, kaip mes apžiūrinėjome rankinių kolekciją – ji tikrai nenuvylė.

Grožėjomės ir atsigrožėti negalėjome Utenos krašto sertifikuotos tautodailininkės, karpytojos autorės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpiniu „Mano Lietuva“. Šis - ilgiausias karpinys (22 metrų), įrašytas į Lietuvos Rekordų knygą, ir yra skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui.

Žavėjomės mediniais stogastulpiais, ant vieno kurių išskaptuoti posmai kunigo – tautos poeto Antano Strazdo, kurio gimtinė – Kriaunų parapija. O šios parapijos iš akmenų mūro Dievo Apvaizdos bažnytėlė pastatyta 1829 m.

Atsisveikindami su Kriaunomis, pamojuojame toms raganaitėms – ir pagalvojame: „verta apsilankyti“. Padėkos žodį norėtųsi ištarti muziejininkei - eksponatų saugotojai Vijolei Apuokienei– ji buvo nuostabi pagalbininkė, mielai aiškino, rodė, konsultavo...

SARTŲ EŽERO APŽVALGOS BOKŠTAS. Vienur vadinamas kaip Sartų, kitur – kaip Baršėnų. Jo iš tikrųjų – jis Baršėnų kaime, Rokiškio rajone - Sartų regioninio parko teritorijoje. Nuostabus kraštovaizdis – reginys lyg dailininko teptuko palytėtas... 33 metrų aukštis tam, kad galėtum įsitikinti, kokia graži mūsų Aukštaitija...

Pasidžiaugiame, kad privatus objektas tapęs atviru kiekvienam...

LAISVĖS KOVŲ ISTORIJOS MUZIEJUS OBELIUOSE. Nedideliame miestelyje tokios gausios kolekcijos tikrai nesitikėjome:
susipažinome ne tik su Obelių, Lietuvos valstybės istorija, apžiūrėjome gausią įvairiausių pinigų kolekciją – senuosius (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigus, „smetoniškus“) ir neseniai iš apyvartos išimtus litus, įvairioms progoms pagamintus pinigus, įvairių šalių pinigus bei pačią mažiausią monetą, pagamintą 1833 m. Graikijoje (sužinojome, jog Kanadoje yra pagaminta ir pati didžiausia moneta. Gaila, kad jos vertė tokia didelė, jog net svajoti neverta). Sunku viską ir išvardinti: atmintis, skirta „Lituanikai“, partizanams, tremtiniams; Krašto Apsaugos sistemos skiriamųjų ženklų ir apdovanojimų kolekcija.

Pasirodo, šios kolekcijos savininkas – mus pasitikęs muziejininkas Andrius Dručkus, buvęs istorijos mokytojas, padovanojęs Rokiškio muziejui visą savo sukauptą turtą. Didžiausios pagarbos vertas šis taurus žmogus, kuris negailėdamas laiko, jėgų, lėšų kaupė eksponatus, suvokdamas bėgančio laiko svarbą. Sukaupė... ir padovanojo visiems...

Dar užsukome į šv. Onos bažnyčią. Šalia – kapinės. Štai čia ir paminklas Mokytojams. Tiesa, Obelių. Tačiau tokia prasminga padėka gal vienintelė Lietuvoje.

Gaila, kad Obelių malūne paragauti kavos nepavyko – darbo grafikas ribotas, tačiau kaip ir kaskart mielai pasigrožėjome puikiu statiniu.

Obelius paliekame... Tylėdami mąstome apie ŽMOGŲ, kurio Taurumu, Šviesa ir begaline Meile Tėviškei mes liekame sužavėti... „Žmogus, kuris prisiriša prie turto, gyvena apimtas turto rūpesčių, išties yra didelis vargšas. Jeigu jis savo pinigais tarnauja kitiems, tuomet jis turtingas, labai turtingas“, – sakė motina Teresė... Ir dar ji akcentavo: „Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“... Nežinau, kurie žodžiai idealiai tiktų šio nepaprasto žmogaus kasdieniniams darbams apibūdinti.

LUKŠTAI – nedidelis kaimelis, jau netoli Latvijos sienos – pasitiko mus labai miela bažnyčia, o plušėjusios moterys sakė, jog ruošiasi Porcinkulės atlaidams. Jos mielai paaiškino, kur rasti kaimo etnografijos muziejų.

Nors nemaža esame matę muziejų Lietuvoje, tačiau tikrai nustebome, kad jį turi ir toks nedidelis kaimelis. Visada miela žinoti, kad žmonės visomis išgalėmis stengiasi kurti, išsaugoti savo senuosius rakandus– nedidelėje patalpoje radome daug įdomių daiktų – bezmėną, medinį bokalą... Toks paprastas nuoširdumas mus tikrai užbūrė...

ALEKSANDRAVĖLE. Pirmiausia aplankėme Pauliaus Širvio tėviškę. Didelis lauko akmuo buvo nebylus... „Apeik mane kaip akmenį, Kaip mirusį apeik“ – prisiminiau P. Širvio žodžius. Važiuodami į miestelį, sutikome dabar plačiai minimos grupės „Rainbow“ narius, stebėjome, kaip jie mielai šnekučiuojasi su vietiniais. Apžiūrėjome bažnyčią – joje keletas žmonių klūpojo (matyt, nevietinių). Čia maloniai pasišnekučiavome su parapijos klebonu Laimonu Nedvecku.

Nepamenu, kas sakė: „Istorija – Tautos elementorius!“... Atrodė, kad šiandien su didžiausia pagarba ir meile perskaitėme keletą svarbių jo puslapių...

Pasukome Zarasų link.... O tas pilkas debesis, taip ir neprapliupęs visądien, pasivijo mus ir aptaškė... NUOSTABIAIS ĮSPŪDŽIAIS, kuriais ir norėjau su visais pasidalinti...