Aš važinėčiau ir dažniau, bet jau esu ne kartą sakęs, kad už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ribų nėra daug maisto, apie kurį būtų įdomu rašyti. Įsimintinų vietų maža: Cepelinų gryčia prie Molėtų, Šturmų Švyturys Kintuose, Šiluvos karūna tame Žemaitijos miestelyje, kur žmonėms rodėsi Dievo motina, gal dar kelios vietos. Todėl bet kuri kavinė ar restoranas mažame miestelyje, į kurią verta važiuoti keliasdešimt arba kelis šimtus kilometrų, yra aukso vertės.
Kavarskas yra tvarkingas miestelis prie Šventosios, netoli Anykščių, ir jame valgytojams tiekiami garsiausi šalies koldūnai (kiti sako, kad Viduklėje dar garsesni, bet čia sunku apibrėžti).
Koldūninė oficialiai vadinasi kavinė „Šaltinis“, gal todėl, kad yra Šaltinio gatvėje, pakeliui prie Šv. Jono šaltinio, kuris yra miestelio pasididžiavimas. Kavos ten galima gauti, bet dėl jos, turbūt, dar niekas ten nevažiavo (nors ką gali žinoti). Prisiglaudusi prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, iš lauko ji atrodo kaip zakristijos malkinė, bet manęs tai negąsdina. Kultinės maisto vietos visame pasaulyje dažnai atrodo tokios paprastos, kad pagalvoji, jog dažnas automechanikas savo garažą užlaiko prabangiau: apsilupusios ir dūmais aprūkusios kepsnių ir šonkaulių užkandinės Amerikoje, arba picerijos Italijoje, nemačiusios remonto nuo Benito Musolinio laikų. Ten visi važiuoja ir kantriai laukia, kada jiems leis prisiliesti prie kulinarinės legendos.
Koldūninės išvaizda tokia paprasta, kad net visko mačiusieji pamato, kad čia jau visai kitas lygis - muziejus. Medinė būdelė be langų (lubų lentelės, kokias mano diedukas vadino lištvelėmis, net neprikaltos), baras ir šešiolika sėdimų vietų.
Visi stalai, išskyrus vieną, užimti: aiškiai restoranas pajuto iš vėjo ir iš žolės šlamėjimo, kad atvyksta Užkalnis. Ne, tiesiog pasisekė.
Po kurio laiko pasirodo savininkas (ir tuo pačiu Kavarsko seniūnas) Algirdas Gansiniauskas, ir jei ne jis, nesužinotume visos koldūninės istorijos. „Paskambino, pasakė, man atrodo, atvažiavo tas, bet tiksliai, sako, nežinom, gal ir ne tas.“ Tas, tikrai tas. Dar niekas nesupainiojo. Jei atrodo, kaip Užkalnis, reiškia Užkalnis.
Net Vilniuje tiek metų išsilaikiusių, nepakeitusių pavadinimų ir maisto, o juo labiau interjero, restoranų yra vienetai. Ši koldūninė mena pačią Lietuvos nepriklausomybės pradžią: kai ji atsidarė, Lietuvoje dar buvo Rusijos kariuomenė, cirkuliavo „laikinieji talonai“ su žvėreliais (net ne litai) ir nebuvo nei Maximos, nei bankomatų (didžiųjų tinklinių parduotuvių ir dabar Kavarske nėra: prekiauja nepriklausoma parduotuvė „Pelėda“ – ar daug žinote belikusių nepriklausomų parduotuvių?).
Keisčiausia, kaip viskas išsilaikė. Savadarbiai stiklo stalai, iš vitrininio stiklo, per 23 metus nė karto nebuvo sudaužyti ar suskilę. Ponas Algirdas sako, kad taip yra todėl, kad degtinę svečiams pila iki pirmojo stiklelio apsivertimo: kai kas nors, tyčia ar netyčia, nuverčia čierkutę, alkoholis baigiasi. Aš prie vairo, tai degtinės negaunu, nors prie šito maisto tikrai norėtųsi. Sėdžiu ir žiūriu į išjungtą antikinį televizorių. Norėčiau, kad jį įjungtų, ir pamatyti ketvirčio amžiaus senumo laidų – su jauna Džordana Butkute, krepšininkais, kurių dar tada nevadino „legendomis“, premjerais Aleksandru Abišala ir Bronislavu Lubiu, paklausyti, apie ką tada kalbėjo ir svajojo – pavyzdžiui, kad ateis tokia diena, kai į Vokietiją galėsime važinėti be vizų arba visi turėti mobiliuosius telefonus.
Kainos koldūninėje tokios nedidelės, kad net rašyti nelabai smagu. Silkutė (€1,45) su virtomis bulvėmis, pomidoro skiltelėmis ir svogūnais – visiška kelionė atminties greitkeliu į jaunystę. Taip namuose gamina, kai sulaukia mylimų svečių. Sriuba (€1,16) – naminė, tiršta, irgi kaip namie. Tai – ne kulinarinis atradimas. Tai praeitis, sustabdytas laikas, atmintis dubenėlyje.
Koldūnai, garsieji Kavarsko koldūnai (didelė porcija - €2,90), rankomis lipdyti (šeimininkas sako: „nėra dviejų vienodų“), kaip dideli brangakmeniai, su spirgučiais ir grietine. Ypač džiugina spirgai – aš seniai neragavau jų tokių lengvučių, tokių traškių. Jie – lyg iškeptas oras ir kvapas. Ar valgėte kada kepto oro? O aš valgiau. Ar tai geriausi mano Lietuvos restorane ragauti koldūnai? Taip, manau, taip.
Dviese išleidome €10,35 ir palikome arbatpinigių (tiesą sakant, savininkas dar pasiūlė ir 10 proc. nuolaidą, nes specialiai dėl šitų koldūnų važiavome iš Vilniaus 96 kilometrus).
Lietuvoje koldūnus gamina gerai. Prekybos centruose yra šaldytų koldūnų (dabar imsiuos ragauti ir juos, nes pajutau susidomėjimą), žmonės koldūnus gamina namuose, restoranuose – tik retkarčiais. Gal vis dėlto namų maistas. Vilniuje prieš kelerius buvo puikius koldūnus siūliusi koldūninė Savičiaus gatvėje, kuri buvo visiškai nevykusi ir apsileidusi kaip verslas, todėl, neilgai trukusi, užvertė kanopėles.
Į Kavarską keliauti dabar yra kelios priežastys, ir visos jos – prie bažnyčios tvoros, šioje mažoje būdelėje. Ar vežčiau čia svečius iš užsienio, kad geriau suprastų Lietuvą? Be abejo. Ar vežčiau čia jaunimą, kad pamatytų, kaip atrodė Lietuva, kai jų tėvai buvo jauni? Taip. Ar pats važiuočiau puikų koldūnų? Ne tik važiuočiau, bet ir važiuosiu. Be jokios abejonės.
Penkios žąsys iš penkių.
Kavinė „Šaltinis“, Šaltinio g. 1, Kavarskas. Tel. +370 381 55147. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 10:00 iki 20:00.
