– Kokį laikotarpį galėtum įvardinti kaip to, kuo dabar užsiimi, pradžią? Ar fotoaparatas tave traukė nuo mažens, o galbūt tai buvo netikėtas atradimas?
– Buvau labai meniška ir svajinga paauglė (ironiškai), tad nuo maždaug 14 metų po Vilnių laksčiau su juostiniu fotoaparatu, fiksuodama gyvenimą aplink save ir kurdama foto istorijas su draugais. Tuo metu mane įkvėpdavo Ryanas McGinley ir Lina Schenius. Labai žavėjausi juostinio fotoaparato estetika, dariau nemažai autoportretų. Tačiau apie fotografės karjerą tada tikrai negalvojau.
Tik ilgainiui supratau, kad fotografija užsiimti norėčiau kur kas rimčiau. Ėmiau ir išvažiavau studijuoti į Londondą.
– Kaip apibūdintum savo fotografavimo stilių ir kaip jis keitėsi?
Savito stiliaus paieškai prireikė kelerių metų fotoeksperimentų, pabandymų, klaidų ir egzistencinių krizių. Studijuojant norėjosi išbandyti visko labai daug: visur sudalyvauti ir padaryti kuo daugiau. Patirties gavau daug, tačiau blaškymasis nuo vieno prie kito ilgai neleido suprasti, kaip iš tikrųjų norėčiau dirbti. Ko gero, tik po studijų ir supratau, kas man patinka, kaip mėgstu fotografuoti ir kas įkvepia.
– Kokie buvo svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai ir didžiausi iššūkiai, su kuriais teko susidurti?
– Kaip ir minėjau, sunkiausia buvo atrasti ir suprasti savo stilių. Taip pat nelengva buvo pradėti žavėtis kitų menininkų darbais, nelyginant jų su savaisiais. Be abejo, baisoka buvo pradėti gyventi vien tik iš fotografijos. Tačiau išėjimas iš nuobodaus „dieninio“ darbo, ko gero, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
– Su kokiais stereotipais tau, kaip fotografei, tenka susidurti?
– Labiausiai erzinantis dalykas yra tai, kad dauguma galvoja, jog fotografo darbas apsiriboja ties mygtuko paspaudimu. Kiekvienam mano projektui reikia mažiausiai savaitės pasiruošimo ir daugybės planavimo. Turiu išvysti koncepciją, „nupiešti“ kadrą, instruktuoti komandą, idėją derinti su klientu ir taip toliau. Taigi šiek tiek atsainus požiūris ir manymas, kad fotografo darbas yra labai lengas, atvirai, nervina. Aš dievinu tai, ką darau, tačiau tai toli gražu nėra taip paprasta.
– Dirbti, gyventi ir studijuoti persikraustei į Londoną. Kodėl? Kuo šis miestas toks ypatingas?
– Iš pradžių važiuoti į Londoną aš visai nenorėjau, viskas atrodė per daug lengva ir neįdomu. Žiūrinėjau į Amsterdamo ir Paryžiaus universitetus. Tačiau keliaudama autostopu, dar prieš baigiant mokyklą, atsidūriau Londone ir įsimylėjau ne tik miestą, bet ir žmones, kultūrų įvairovę, miesto suteikiamas galimybes, koncertus, parodas, madų šou.
Pasidomėjusi sužinojau apie „University of Arts“ siūlomas „Fashion Styling and Photography“ (liet. Mados stilius ir fotografija) studijas. Šis kursas į fotografiją ir madą siūlė pažvelgti iš šiek tiek labiau komercinio kampo. Visada žavėjausi tuo „žaidimu“, kurį siūlo mada, domėjausi „istorijos pasakojimu“ pasitelkiant vizualines menines priemones ( pranc. Mise-en-scène) naujo pasaulio kūrimu.
Man patinka, kad žmonės čia – nepriklausomi nuo jų statuso, finansinės padėties ir žinomumo. Visi bendrauja labai lengvai ir mielai užmezga kontaktą. Net besimokydama pirmame kurse, lengvai galėjau paskambinti bet kuriam žurnalui ar modelių agentūrai, žinomai visažistei – nepaisydami to, kad aš buvau naujokė, visi maloniai išklausydavo mano idėjas.
– Kaip susikirto tavo ir projekto „Channel 4“ keliai?
– Internetas – visagalis! „Channel 4“ meno direktoriai rado mano nuotraukas „It's Nice That“ dizaino ir meno tinklalapyje, kuriame buvo išpublikuotas mano interviu. Labai džiaugiausi turėjusi galimybę su jais padirbėti. Vienas iš „Channel 4“ meno direktorių Jackas Croftas yra „Top 10 Directors“ sąraše. Projekto koncepcija buvo išties įdomi – 70-ųjų TV šou estetika, kuri puikiausiai atitiko manąją.
– Niekam ne paslaptis, kad menininkams Lietuvoje nėra lengva. O kaip yra Londone? Sunku „prasimušti“?
– Tiesą pasakius, aš nelabai žinau, kokia situacija šiuo klausimu yra Lietuvoje. Londone fotografų ir visokių menininkų yra labai daug, nes ji yra žinomas savo kūrybinėmis industrijomis. Rink didelė ir galimybių yra tikrai daug, bet ir žmonių, save vadinančių fotografais, tūkstančiai. Įsivaizduokite, ko gero, mažiausiai dešimt universitetų Londone kasmet išleidžia dešimtis gabių foto ir video menininkų. Taigi konkurencija – išties didelė, todėl „prasimuša“ tik vienetai.
Gyvenu „Shoreditch“ rajone ( rajonas, kuriame koncentruojasi menininkai aut.past), kuriame apstu menininkų arba jais norinčių būti žmonių. Ilgai užtruko, kol galėjau drąsiai sakyti „aš – fotografė“.
– Tavo nuotraukos – labai charakteringos. Ar gyvenime esi tokia, kokios yra ir tavo nuotraukos – spalvingos ir neperkrautos?
– Pastaruoju metu dažnai išgirstu, kad esu panaši į savo darytas nuotraukas. Man – tai didžiulis komplimentas. Daugybė mano nuotraukų idėjų atsiranda iš kasdienių situacijų, kurios nutinka man – esu labai nevikri, mergaitiška ir žaviuosi populiariąja bei interneto kultūromis. Mano lūpos - visada ryškiai raudonos ir beveik niekada nenusiimu didžiulių „cat-eye“ akinių. Aprangoje mėgstu minimalizmą ir ryškias spalvas.
– Kurie projektai, su kuriais tau teko dirbti, buvo įdomiausi?
– Viskas, kas vyko pastaraisiais metais, buvo labai įdomu. Važiavau į Paryžių padirbėti legendinėje „Rouchon“ studijoje, fotografavau vieną mėgstamiausių atlikėjų Yelle. Dirbau su „Melissa“ batų prekės ženklu, pradėjau kurti mados vaizdo įrašus... Kiekvienas projektas man – žaidimas ir nuotykis.
– Ką veiki šiuo metu ir kokie ateities planai?
– Artimiausiu metu skrisiu į Beirutą fotografuoti didžiausiam Artimųjų Rytų mados žurnalui. Vėliau vyksiu į Paryžių kurti vaizdo įrašo dainininkei Yelle. Projektų netrūksta ir čia, Londone.
– Su kokiu fotografu norėtum padirbėti?
– Man labai patinka Guy Bourdino darbai – klasika ir tai, kaip jis vaizduoja moterį, jo nuotraukų dramatizmas. „Toiletpaper“ kolektyvas turi pačių netikėčiausių idėjų ir puikiai naudoja spalvas.
Tačiau nežinau, ar norėčiau bendradarbiauti su fotografais, nes kiekvienas turi savo matymą. Nemanau, kad galėčiau kur nors prisidėti. Būtų įdomu padirbėti su scenografėmis Anna Lomax ir Hattie Newman, taip pat su „Canada“ vaizdo menininkais.
Ačiū už pokalbį.
