Spaidermenas, 2 mėn. „Mano mamą išmetė po balkonu, nes ji atsivedė mus. Jau kitą dieną visi pakliuvome į „Naminukų“ globą. Nesakau, kad mano teisės yra pažeidžiamos, nes čia gaunu skaniai pavalgyt, turiu draskyklę... Bet mama pasakojo, kad namai – tai ne narvas, kuriame dabar gyvenam. Norėčiau turėti tikrus namus.“
X-menas, 2 mėn. „Esu Spaidermeno brolis. Aš jau galvojau, kad turėsiu namus, bet vos paėmę, mane kitą dieną grąžino atgal, nes buvau išsigandęs, sėdėjau kampe, nenorėjau valgyti ir bijojau mažo žviegiančio vaiko, kuris norėjo su manimi iš karto žaisti, o aš norėjau iš pradžių bent susipažinti... Tie žmonės pavadino mane „nešustru katinu“ ir prašė „pakeisti į kitą“, bet aš ne daiktas. Tikiuosi, kad būna ir kitokių šeimininkų, norėčiau su tokiais susipažinti...“
Marta, 2,5 mėn. „Gimiau rūsyje ir beveik du mėnesius nebuvau mačiusi dienos šviesos. „Naminukai“ išgelbėjo mane ir mano seses su broliu. Jie jau rado namus, o aš – ne. Man liūdna dėl to, nes tada galvoju, kad jie buvo gražesni ir geresni. Labai stengiuosi būti kaip ir jie, bet aš vis tiek esu aš. Norėčiau, kad kas nors pamiltų ir mane.“
Bambino, 3 sav. „Visi į mane žiūri kaip į pasaulio stebuklą ir sako: „O, žiūrėkit, jis išgyveno!“ O aš sakau – „O ko man negyvent?“ Mane rado vieną, išmestą, dar su virkštele, ir padėjo prie įmotės Bektos, kuri jau turėjo gigantus vaikus, jiems jau buvo net 3 savaitės, o aš buvau tokio dydžio kaip įmotės koja. Visi galvojo, kad gigantai mane užtryps, nutampys, neduos ramiai pavalgyt. Panašiai ir buvo, na, bet ką, ne karys? Aš irgi noriu užaugt ir rasti gerus šeimininkus...“
Nitra, 2 mėn. „Aš išskirtinė ir taškas. Visi mano šeimoje juodi, o aš – „marmurinė rusų mėlynoji“, manau, kad mama mane pavogė iš kitos mamos, kad nors vieną vaiką turėtų tokį žavų, bet mamai nepatinka, kai taip sakau, duoda į kailį ir liepia nesimaivyti. Ech, norėčiau jau greičiau pasiųsti oro bučinuką savo juočkių kompanijai ir keliauti į tikrus namus.“
Vektra, 2 mėn. „Gimiau įmonės teritorijoje, sargo būdelėje, vėliau su visa šeima atkeliavom į „Naminukų“ globą. Mane erzina, kad visi mane painioja su mano broliais ir sako – „Ai, jie vienodi...“ Nevienodi mes! Aš mergaitė, jeigu ką, ir jei nepastebėjo niekas, kraiko dėžutėje man tenka užkasinėti ne tik savo, bet ir kitų „reikalus“, turiu apšokinėti visus keturis kampus ir niekas to neįvertina. Noriu turėti savo namus, kur nebūsiu su niekuo „vienoda“.
Rapsas, 2 mėn. „Cha cha, manau, kad esu savo sesės Vektros dvynys, kai noriu ją panervinti, jai tai primenu, tada ji susinervinusi neršia po kraiko dėžutę, o man tik juokas ima dėl mergaitiškų isterijų. Šiaip esu rimtas katinas, moku nutaisyti gailias akytes, mėgstu konservus, žmonių dar šiek tiek nesuprantu, bet jau kyla noras juos pažinti geriau. Kaip čia tiksliau pasakyti... Ne juos, o Jį noriu pažinti – savo būsimą Šeimininką.“
Krosas, 2 mėn. „Jei galvojate, kad esu juodas (kaip ir dauguma mano šeimoje), oi, chebryte, žiūrėkit iš naujo, nes aš esu labai tamsiai pilkas, hm... Rainiukas? Keistoka tarti šį žodį, bet rimtai, mano kailiukas turi rainumo, todėl drįstu teigti, kad esu labai įdomus. O dar ir geras. Ir paslaugus. Ir žaismingas. Ir geros nuotaikos skleidėjas. Kažkaip jau net pats pavydžiu savo būsimiems šeimininkams, nes blogų savybių savyje neradau! Mielieji, kas priglaus geriausią kačiuką pasaulyje?“
Grikis, 1 mėn. „Mano mamytė Rugė anksčiau dirbo daržinės peliautoja, tačiau mūsų šeimininkė mirė, todėl atkeliavome į „Naminukų“ globą. Tiksliau aš atkeliavau dar būdamas mamos pilve, o kitą dieną prisistačiau ir kitiems! Visi stebisi, kad gimiau vienturtis, todėl teko patirti patyčias iš kitų katinėlių, kad esu išpopintas mamyčiukas. Viskas pasikeitė, kai atkeliavo įseserė, patyčios baigėsi, bet pradėjau pavyduliauti, nes ta damutė, pasirodo, jaučiasi labai svarbi ir nori pelnyti visų dėmesį. Be to, mano mama susirgo ir nebegali mumis rūpintis. O man taip reikia, kad kam nors rūpėčiau...“
Terė, 1 mėn. „Kai man buvo kelios savaitės, buvau atnešta į veterinarijos kliniką, deja, ne gydymui, o sunaikinimui, nes esu ne tokia kaip visi kačiukai... Turiu įgimtą traumą, neišsivysčiusią ir į viršų pakeltą priekinę letenėlę, todėl visada atrodo, kad aš moju ir sakau „Labas!“. Klinikoje manęs pasigailėjo, patekau į „Naminukų“ globą. Kai paaugsiu, manęs laukia operacija, gali būti, kad liksiu tik su trimis kojytėmis, tačiau vis tiek tikiuosi, kad kažkas mane pamils ir tokią...“
Jei galite vienam iš „Naminukų“ verktinių padovanoti namus, skambinkite tel. 8 648 30 077 (Vilnius)!