Mergina savo požiūrį į nevienareikšmiškai vertinamą sovietų palikimą išdėstė feisbuke:
„O man visai patiko tos skulptūros...
Man jos primena savaitgalio rytus, kai pro jas eidavau į muzikos mokyklą. Mano tokie atsiminimai. Kiekvienas matome, tai ką norime matyti. Norime matome skausmą, norime matome gražius dalykus. Skausmas/jausmai niekur nedings, dingus daiktams/apčiuopiamiems dalykams. Jeigu nugriaunama pretekstu, nes primena/simbolizuoja sovietmetį, tai galite nugriauti pusę sovietmečio metu pastatyto Vilniaus, Seimą, Lukiškių aikštę, o pasilikti „Akropolius“, „Ozus“ ir tą baisų kanalizacijos vamzdį, vadinamą menu šalia Žaliojo tilto. Kodėl niekas mūsų neklausia, ko mes norime, kada ateis laikas mūsų norams?
Šalis nėra valdžios, ji – žmonių. Jeigu žmogus tyli, tai dar nereiškia, kad pritaria daromiems veiksmams. Skulptūroms pašalinant buvo taikoma prielaida, jog kelia pavojų žmogaus saugumui dėl susidėvėjimo. Geriau būtų pasirūpinta, dėl senamiečio namų balkonų, kurie byra žmonėms ant galvų, gyvenamųjų namų rajonų, kuriems yra būtina renovacija, daug namų yra avarinės būklės, kur tikrai keliama gresmė žmogaus gyvybei.
Skulptūrų nuėmimui pinigų yra, jų renovacijoms - ne. Ok (įdomūs „žaidimukai)“.
Nebėkim nuo savo istorijos (ji niekur nedings), dėl jos esame tuo, kuo esame dabar - stiprūs.
P.S. Nieko nenoriu įžeisti, neinterpretuokit manęs klaidingai, sakau savo nuomonę, kaip kiekvienas pilietis, kuris turi teisę ją išsakyti. Priimti ar atmesti – jūsų pasirinkimo teisė. Tikiuosi, Žaliasis tiltas, bus papuoštas kažkuo kitu, kas bus priimtina visiems“.
